Senosios kultūros žinovai žmones ragina iki soties, net ir per pasninką, vaišintis specialiais gandrinėms skirtais pyragėliais ar bandelėmis.
„Kaip visados, toks įstatymas yra, parskrenda patinėlis, laukia žmonos“, – aiškina klaipėdietis Antanas.
O po savaitės ar dešimties dienų parskris ir gandrienė – juokauja klaipėdietis Antanas, neatsidžiaugdamas, kad jau dvidešimtą pavasarį savo kieme, vienoje sodų bendrijoje, pasitinka gandrus.
„Jis jau taip lizdą truputį patvarko, kad gražiau atrodytų“, – kalba Antanas.
Antanas neabejoja, čia sugrįžta tos pačios šeimos sparnuočiai, pradžiuginantys ne tik jį.
„Ir žmona, ir aš bėgam vienas kitam: „Parskrido!!! – Kas? – Gandras.“ Žmonai sakau: „Svečių iš šiltųjų kraštų, tai iškart per langą žiūri“, – pasakoja Antanas.
Gandrines kai kurie iš šiltųjų kraštų parskrendantys ilgasnapiai pasitiks kelyje. Ornitologai visuose šalies regionuose stebi dar pavienius gandrus. Besipulkuojančius sparnuočius pamatysime dar po geros savaitės ar net kelių, šiltėjant dienoms, ir gandrams pasirenkant vis karštesnes oro sroves. O grįžta sparnuočiai į savo buvusius lizdus, be namų klajoja nebent pernai išperėti jaunikliai.
„Vaikai klajoja apie trejus metus. Jie negrįžta į savo lizdus. Jie būriuojasi į tokius būrelius, kaip vadiname mes kartais paauglių būriais. Kartais mokosi perėti, trukdo net kitiems gandrams“, – teigia ornitologas Gediminas Petkus.
Jeigu gandras apsigyvena jūsų sodyboje – reiškia, aplinka jiems tinkama: ir ekologiška, ir tvarkinga. Tiesa, ne ką mažiau svarbu ir mitybos šaltinis.
„Tinka varlė, bet pas mus nėra tiek varlių, kad tie gandrai išgyventų. Jis ir žuvis gaudo, ir sraiges, vabalus. Kirminus. Kai nukulia laukus, būna – ir pelėmis minta“, – sako G. Petkus.
Senovėje gandro sugrįžtuvės buvo itin svarbus įvykis, o gandrinės, kasmet švenčiamos kovo 25-ąją, ypatingai laukiama pavasario šventė. Etnografai aiškina, kad tai buvo kalendorinių metų pradžia, mat prasidėdavo nauja ūkinė veikla. Tad tą dieną netruko ir spėjimų, ir specialiai gandro sugrįžtuvėms skirtų patiekalų. Šeimininkės norėdamos energingų metų keldavosi labai anksti, ir kepdavo gandro vaišes. Pavyzdžiui, Rytų Aukštaitijoje keptos bandelės gandrų sugrįžtuvėms – įvairaus javo bandelės vadintos ir kaukurais, ir krakiniu, ir gandro pyragais. Lietuvos nacionaliniame kultūros centre net ir senolių pasakojimai išlikę apie tai: „Gandro pyragus kepėm. Visada mama kepdavo po bandelę visiems. Reikia, sako, ant lauko išnešti, kad gandras pamatytų.“
O štai Žemaitijoje per gandrines gaminti šaltanosiai.
„Šaltanosių, kurie kepami tik tą dieną, su kanapėmis, su rupiais ten miltais tokiais, ir būtinai reikėdavo pasidalinti su kaimynu“, – aiškina Vilniaus etninės kultūros centro atstovė Marija Liugienė.
Esą dalijantis ir metai bus derlingesni, ir seksis geriau.
„Labai svarbu, kaip tu pamatai gandrą – jeigu tai šakės, tais metais nesiseks, tupėsi – darbai velsis, jeigu skrendantį, gerai, jeigu kažkokia panelė pamatys du skrendančius gandrus, porą, aišku, kad ji tais metais ištekės“, – sako M. Liugienė.
O štai vaikai versdavosi kūliais: esą taip darydami tais metais bus energingi, vikrūs. Ir draudimų tą dieną būta – jokių sunkių darbų, o merginoms dar ir šukuotis draudžiama buvo. Tikėta, esą net paukštis lizdo per gandrines nesukdavo, ramybės reikėjo tą dieną. Kovo dvidešimt penktąją Lietuvoje minima ir svarbi bažnytinė šventė.
„Tai yra Marijos apreiškimo diena. Kada arkangelas Gabrielius apreiškė, kad ji pagimdys Dievo sūnų“, – kalba M. Liugienė.
Tiesa, šiandien retas švenčia gandrines. O tiesiog mėgaujasi sugrįžtančiais gandrais, atnešančiais pavasarį. Ornitologai Lietuvoje priskaičiuoja apie dvidešimt vieną tūkstantį gandrų šeimų. Didžiausias lizdų tankumas – pamaryje, taip pat šiaurės rytų Lietuvoje. Ir svečiuojasi gražuoliai iki rugpjūčio vidurio.
