I. Pivoriūnienę laidos pašnekovai pasitiko Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur direktoriaus pareigas užima jau šviesios atminties laisvės gynėjo Antano Sakalausko sūnus Jonas. Laidos vedėja pamena, kaip prieš trisdešimt metų atvykusi į kovoje už laisvę sužeistųjų perpildytą ligoninę ji palatoje sutiko taip pat sunkiai sužeistus A. Sakalauską ir kitą laidos pašnekovą Arūną Ramanavičių, kurie pamatę kameras tiesiog nusišypsojo ir iškėlė du pirštus į viršų.
Mamų „kova“ namuose
Sausio 13-ąją Jonui buvo tik aštuoneri. Vyras aiškiai pamena išsigandusias mamos akis ir gąsdinančią nežinomybę.
„Ryte mus pabudino ligoninės darbuotojo skambutis, kuris pasakė, kad tėtis sveikas ir gyvas, tačiau guli sužeistas. <...> Vėliau sužinojome, kad jį pervažiavo tankas, yra daugybiniai sužalojimai, kojos kaulų lūžiai ir jis atsigauna po operacijos ir atgauna sąmonę“, – pasakojo Jonas.
Vyras tik vėliau sužinojo, kad jo mama žinią apie sužeistą savo sutuoktinį gavo jau ketvirtą ryto ir su pirmaisiais autobusais skubėjo jo aplankyti. Nors ir labai sukrėsta, bet išgąsčio savo vaikams moteris stengėsi neparodyti. Ji ir toliau jais rūpinosi, spinduliuodama meile ir šiluma.
„Aš manau, kad tą naktį daug mamų liko namuose, laukdamos savo vyrų, savo grįžtančių vaikų“, – apie savitą moterų indėlį kovoje už laisvę kalbėjo Jonas Sakalauskas.
Slaugė žmonių gerumas
Viena labiausiai sužalotų tą naktį buvo Loreta Tručiliauskaitė – tanko vikšrai pervažiavo jos koją. Lemtingomis akimirkomis ji ir jos bendravardė draugė Loreta Asanavičiūtė laikėsi už rankų.
„Tokius vaizdus matydavai tik per televizorių, o čia viskas vyksta natūroje, tos trasuojančios kulkos, tas pabūklas, tas garsas... Pradeda byrėti bokšto stiklai, o mes traukiamės nuo jo, kad tie krintantys stiklai nesužalotų. <...> Bet kiek prisimenu, baimės nejaučiau. Viduje buvo tik tas didelis pasipriešinimo jausmas“, – nakties detales prisimena moteris.
Loreta negaili padėkos žodžių ją operavusiems ir gydžiusiems medikams.
„Mano gydytojas labai gerai išpranašavo, kad didžiausios bėdos atsiras po dvidešimties metų, kai pradedi senti. O tada gelbėjo jaunystė ir noras nepasiduoti, nors buvo beprotiškai sunku. Reikėjo kautis su savimi, iškęst daug skausmų, daug dvasinių dalykų, bet mane slaugė žmonių gerumas. Ačiū jiems“, – dėkoja moteris.
Tą naktį žuvo keturiolika laisvės gynėjų, o sužeista daugiau nei septyni šimtai, tačiau nepaisant elementariausių gydymo priemonių trūkumo, medikams pavyko sėkmingai, be didelių komplikacijų išgelbėti ne vieną gyvybę.
Slėptis teko net sužeistiesiems
Tą vakarą tuomet dar studentavęs A. Ramanavičius važiavo dviračiu namo sušilti, kai pamatė iš Šiaurės miestelio pajudėjusius tankus. Apgrežęs dviratį, juos iš karto nusekė televizijos bokšto link.
Vyras pasakoja, kaip priešo kariai ėmė lazdomis, metaliniais strypais ir kalašnikovo automatais trankyti prie bokšto susirinkusią žmonių minią. Vienas pusiausvyros netekęs karys pargriuvo ir iš savo ginklo paleido seriją kulkų, kurių dvi pataikė Arūnui į dešinę koją. Kulkos sutrupino šlaunikaulį, o viena jų susprogo, palikdama daugybę skeveldrų.
Net ir nugabentas į tuometinę Šv. Jokūbo ligoninę, Arūnas nesijautė saugiai.
„Kelis kartus per dieną būdavo pranešama, kad atvažiuoja sužeistųjų surinkti iš ligoninių, kad neliktų gyvų liudininkų. Mus bandydavo kur nors slėpti – tai operacinėse, tai dar kur nors. Kadangi mano trauma buvo gana didelė ir buvau tokiame sudėtingame įtvare, praktiškai visa lova buvo suorganizuota, tai su ta lova bandydavo vis kažkur nutempti, paslėpti.
Man padėjo begalinis žmonių gerumas ir noras kažkaip padėti, prisidėti. Buvo daug lankančių, va ir Irena (laidos vedėja – red. past.) atėjo ir matė, kas ten darosi toje ligoninėje. Jokūbo ligoninė buvo pavirtusi karo ligonine“, – pasakoja Arūnas.
Į pagalbą atvyko vengrai
Tuo metu Vilniuje besisvečiuojanti vengrų delegacija susidomėjo šia situacija. Delegacijos veiklą koordinavo ir jai vertėjavo šviesios atminties mokslų daktaras Vytautas Grinius.
Vasario mėnesį į Lietuvą iš Vengrijos atskrido nedidelis lėktuvas, kuriame buvo sumontuota įvairi medicininė įranga. Pasak Arūno, pagrindinė vengrų misija buvo „išvogti“ gyvus daiktinius įrodymus ir juo buvo pasirinktas pats Arūnas.
Vilniaus oro uostą dar kontroliavo sovietai, kuriuos pavyko papirkti, tad lėktuvo krovinys liko nepatikrintas. Taip Arūnas, iki kaklo įmobilizuotas į gipsą, buvo nuskraidintas į Vengriją, kur atlikus tuo metu pažangias chirurgines operacijas, jam pavyko išsaugoti koją. Vėliau dar laukė operacija Vokietijoje ir ilga reabilitacija Lietuvoje.
„Labai sėkmingai medikai viską padarė, pradedant nuo Lietuvos medikų. Taip sužalotos galūnės yra šalinamos. Būtų buvusi pašalinta visa koja iki pat klubo, be jokių šansų protezą pritaisyti, nes buvo sunaikinta labai didelė šlaunikaulio dalis visai šalia klubo sąnario ir užteršta kulkos skeveldromis“, – dėl išsaugotos galimybės vaikščioti medikams dėkoja Arūnas.
Visą reportažą žiūrėkite video įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
Laidą „Sveikatos medis“ žiūrėkite kiekvieną sekmadienį 15:00 per TV8 televiziją.
VISĄ LAIDĄ ŽIŪRĖKITE ČIA:
Straipsnis parengtas pagal TV8 televizijos laidą „Sveikatos medis“.
