„Tai kaip terapija. Ypač, kai gyvenimas šiame mieste yra toks pašėlęs, tenka susidoroti su daug streso, problemų. O kur dar pandemija. Tuo tarpu po atviru dangumi galima mėgautis tuo, ką darai“, – sako savanoris Luiciano Caporroz.
Pro kai kurių kavos medžių šakas matosi tik savanorių rankos, skinančios pupeles. O šalia instituto medžių čia išties nemažai – 2 tūkstančiai.
„Kiekvienais metais mums reikia vis daugiau kavos. Vis daugiau ir daugiau Braziliškos kavos“, – teigia instituto tyrėjas Celso Vegro.
Kasmet institutas išaugina 600 kilogramų derlių. Didžioji dalis jo yra paaukojama labdarai. Ankstesniais metais derlius pritraukdavo per 1,5 tūkst. lankytojų. Tačiau šiais metais dėl koronaviruso skinti kavos pupeles galėjo kur kas mažiau smalsuolių.