Radai sulauzik ir ramu bus.

P1so i snuki uz nagluma :D tipo rado tel, tas dave 10 eur, va tipo aciu, kad radai, kitas tik aciu gal butu pasakes, o tas dar sako mazai, naglas, tai ir gavo i nosi :D

Geradaris....Geri darbai daromi veltui, o jei už pinigus - tai jau bizniukas. 10 eur matai jam maža. O jei žmogus daugiau neturėjo? O gal tiesiog tam reketininkui reikėjo policiją iškviesti? Parašytų pareiškimą žmogus, kad nepažįstamasis pasisavino jo telefoną ir reikalauja išpirkos? Kaip tie reketininkai, kurie 90 metais pagrobdavo automobilį, o po to reikalaudavo jį išsipirkti. Svolačius, o ne geradaris.

Niekada neatidaviau telefono. Jei jau radau tai mano. Ai nors niekada ir nebuvau radus

Dar pries 30 metu, budamas paauglys, susiduriau su pamokancia istorija.

Vaziuojant is namu i miesto centra miesto autobusu, antroje nuo ziedo (kur as ilipau) stoteleje - i ta autobusa isoko pasimetes, akivaizdziai nuo seimininko "nutrukes", - veislinis suo (prancuzu buldogas).
Jis buvo su apykakle tik be pasaitelio, akivaizdziai issigandes ir pasimetes -
blaskesi po visa jau pradejusi vaziuoti autobusa, o seimininko - matesi kad nerasta siame autobuse.

Va tada as - tuo metu - dar naivus zioplas geras vaikas -
nusprendziau, kaip kad auklejo mama -
pabuti doras, geras ir teisingas.

Pirmiausia nuejau iki autobuso vairuotojo ir papasakojau - kas nutiko.
Jis sako, - paimk ta suni, jei tik sugebesi, ir - grazink seimininkui.
Gal ir atlygins uz radybas ir mylimo suns grazinima.

Taip ir padariau.
Teko nuvaziuoti VISA autobuso pilno reiso trajektorija -
grizti iki savo ziedo (apie 1,5 valandos kelio),
tada, siaip ne taip, - suni parsivedziau namo.

Kadangi tuomet jokiu ten facebook ar kitokiu socialiniu tinklu - net nebuvo -
teko ideti skelbima i miesto skelbimu laikrasti ("Ekspres kontakta")
ir laukti dvi dienas kol atsilieps seimininkas o tuo laikotarpiu -
rupintis tuo sunimi - serti, vedzioti.

Po dvieju dienu, pagal ta mano ideta skelbima, paskambino vyras.
Aiskiai - jau visas piktas, agresyviai nusiteikes, arsus.
Daviau savo namu adresa, neuzilgo - ir atvaziavo.
Atidarius duris - net ne "aciu" istare, ar bent pasisveikino,
o - puole kaltinti, kad as ta suni pavoges, nes

"ju suo niekada is ju daugiabucio kiemo net neisbega,
juolab - i autobusus nelaipioja,
mat seimininkas - visur ji nuosavu automobiliu vezioja".

Apie galima atlygi - jau net ir nebeklausiau,
nors - ir laiko prarades - per to sunpalaikio priglaudima,
bei islaidu - jo maistui - buvau patyres nemazai.

Finale, dar karta mane isvadines
"mazameciu sunu vagimi",
tas vyras su savo sunimi isejo.

Man tai buvo - pamoka visam gyvenimui.

Nuo tada, net jei randu kazkieno pamesta koki nors daikta ar objekta,
ar net matau - kazkam nutikus rimtai nelaimei, -
nusuku akis i kita puse - ir einu - kaip ejes - savais keliais.

Mano laikas ir mano reikalai man tapo svarbesni ir brangesni,
negu svetimi pamesti telefonai, pinigines, paliktos kuprines,
pasimete sunys, ar nugriuve, bei del to verkiantys, vaikai.

Niekada neteko pasigaileti tokio apsisprendimo.

Kai nesikisi ten kur tau nepriklauso - niekada ir nenukentesi ir -
nebusi apkaltintas nebutais dalykais.

Zinoma, tas nera iki gao gerai.
Bet...!!!

Per tokius va - nedekingus chamus pamestu telefonu ar sunu savininkus -
zmonems ir dingsta bet koks noras -
daryti gerus ar pilietiskus darbus ir pagelbeti kitiems -
i bet kokia beda patekusiems zmonems.

Susimastykite, kai kita syki vel pulsite kazkam uz geruma -
dovanoti kumsciu smugius ar kaltinimus vagiliavimu !!!

Nebūtų ruskis.. tai aišku kad žmogui ieškoti, vežti už 10 eurų..

Vienas zulikas, kadangi tikriausiai zadejo visai kita suma pries susitikima, kitaip anas nebutu sutikes ir atvezeves, dave i snuki kitam zulikui, kuris kaip reketuotojas nustate pats uz kiek jis sutinka grazinti svetima daikta. Gaila, kad as to per langa nestebejau..

cirkas