Pokalbis su majoru – naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“.
Gintautai, ar mūsų misija jau eina į pabaigą? Ar visi vertėjai, jų šeimų nariai išgabenti, ar bent jau pakeliui į Lietuvą?
Taip, paskutinis reisas pakilo vakar vėlai vakare, prieš vidurnaktį mūsų laiku. Tai jau šiai dienai nė vieno vertėjo su savimi šioje stovyklavietėje nebeturime.
Kada išvyksta Lietuvos kariai? Turite kažkokį laiką ar tiesiog dabar yra ieškoma, kada būtų galima išvykti artimiausiu metu?
Tai ir bus artimiausiu metu. Matote, čia situacija labai dinamiška, skrydžiai truputį stumdosi pirmyn atgal, valanda šen, valanda ten. Tai paskutinėmis žiniomis mes šį vakarą turėtume pakilti, tik lieka valandos klausimas.
O kai kalbame apie skrydžius, tiek amerikiečių, tiek kitų NATO šalių vadovai sako, kad jų yra labai daug ir jie vyksta nuolat. Kaip yra iš tikrųjų? Gal yra kažkokia konkurencija kuris pirmas išskris?
Oro uostas yra valdomas skrydžių valdymo centro, tai ten konkurencijos jokios negali būti – kada pasako, tada ir skrendi. O dėl nuolatinių skrydžių, tai jeigu aš dabar nebūčiau su ausinėmis, jūs puikiai girdėtumėte foną, kuris yra šalia manęs – nuolatinis tūpimas, pakilimas, tūpimas, pakilimas, lėktuvai, sraigtasparniai.
Sraigtasparniai iš Kabulo pasiima savo žmones ir keliauja į oro uostą, o po to jau lėktuvai išskraidina į kitas šalis.
Kokia padėtis yra prie oro uosto? Mes matome vaizdus iš užsienio agentūrų, kad ten yra didžiulė minia žmonių ir jie visi bando patekti į oro uosto teritoriją. Kas ten vyksta šiuo metu?
Nuotraukos kalba pačios už save. Yra keli punktai, pro kuriuos kariai pasiima sau reikalingus žmones, ir prie jų visų yra didžiulės spūstys, didžiulės minios, kadangi norinčių patekti yra gerokai daugiau, nei šalys yra suplanavusios pasiimti.
Iš tikrųjų žmonių yra labai daug, kartais susidaro spūstys, jos tampa nevaldomos, kartais pasigirsta perimetrą saugančių karių šūviai į orą. Žodžiu, žmonių yra tikrai daug visuose taškuose, įskaitant tą tašką, iš kurio mes pasiimame savo žmones. Tikrai yra didžiulės masės.
O kaip tiek NATO, tiek mūsų kariai sugeba atsirinkti žmones? Ar jie turi rodyti dokumentus, ar mes iš anksto žinome, kokie žmonės? Ar jiems išvis pavyksta pasiekti tą teritoriją, iš kurios būtų galima juos pasiimti?
Turbūt pagrindinis iššūkis žmogui yra pasiekti teritoriją, pasiekti oro uosto prieigas, kur mes jau galime fiziškai pagriebti už rūbų ir traukti pas save ir nusigabenti į saugesnę vietą. Čia yra pagrindinis iššūkis.
Aišku, prieš mums atvykstant čia, mes turėjome Lietuvos institucijų parengtus sąrašus, kas bendradarbiavo su Lietuva ir kad juos ir jų šeimų narius reikia pargabenti, o jau žmogui atvykus į oro uosto prieigas yra visa eilė fizinio atpažinimo signalų, nes apie kažkokį telefoninį ryšį negali būti nė kalbos, kadangi yra didžiulis triukšmas ir susikalbėti yra neįmanoma, ryšys dažnai neveikia, yra įvairiausių ryšio blokavimo įtaisų.
Tokiu atveju mes turime savo atpažinimo signalus, kuriuos esame susigalvoję, tiesiog vizualius signalus. Tie žmonės turi rodyti tam tikrą ženklą, mes laikome iškėlę didelę Lietuvos trispalvę, su mažom vaikštom palei perimetrą, ieškom žmonių, kurie būtų panašūs į mūsų ieškomus.
Kai jau vyksta fizinis įtraukimas iš zonos, kurioje yra minia į zoną, kur yra kariai, tuomet yra greitas sutikrinimas, ar tai yra tie žmonės, ir tuomet jau keliaujame į saugesnę vietą. Bet, aišku, jau kai fiziškai įtraukinėjame žmones pas save, mes būname 99 procentais tikri, kad tai yra mūsų ieškomas asmuo. Aišku, yra bandymų patekti ir tų, kurie yra visiškai nesusiję.
Ar tiesa, kad visame chaose prasideda naudojimasis šia padėtimi ir maistas, gėrimai kainuoja šimtus dolerių, o sąlygos laukti yra labai prastos?
Ten įmanoma įeiti, įmanoma iš ten ir išeiti. Aišku, kartais būna tokių situacijų, kada būna sudėtinga išeiti, kadangi yra didžiulės spūstys ir per jas praeiti negali fiziškai. Bet kad ten klestėtų kažkokia prekyba, tai pasakyti negalėčiau.
Aišku, esu matęs žmonių su kibirais, pilnais buteliukų vandens, kurie tiesiog vaikšto palei perimetrą. Tai galbūt būtų galima daryti kažkokias prielaidas, bet už rankos negaudome ir tai visiškai nėra mūsų užduotis. Tačiau manau, kad taip drąsiai gali būti, nes kai kurie žmonės tikriausiai to laukė ne dieną ir ne dvi.
Kalbant apie mūsų karius, ar jie visi yra saugūs, ar visi yra bazėse ir tiesiog laukia išvykimo, ar dar kažkokios operacijos yra vykdomos?
Operacijas esame pabaigę, dabar jau ruošiamės išvykimui. Oro uoste, palyginus, yra nemažai saugomas perimetras, o apie bendrą situaciją ir saugumą Kabule, tai saugumas yra labai reliatyvus žodis – kariai niekada nėra saugūs, bet tam jie ir yra kariai, kad nebūtų saugūs ir būtų tuo patenkinti.
Buvote užsiminęs, kad čia yra laukiniai vakarai. Ką turite galvoje?
Mums tik atvykus į oro uostą, čia buvo pats „gražiausias“ paveikslas tikrų laukinių vakarų. Čia yra labai daug žaidėjų, labai daug šalių, kurios atvyksta pasiimti savo žmonių iš įvairiausių kampelių. Pavyzdžiui, mes savo bazę perduosime Japonijos kariams.
Tad daugybė kariuomenių važinėjasi po teritorijas, po prieigas, susiranda kokią nors pastogę, ten įsirengia savo ofisiukus, nedideles improvizuotas bazes, pabėgėlių priėmimo punktus, visur yra kalnai šiukšlių, technika, kuri buvo palikta tada, kai visame Kabule buvo chaosas, ji apdaužyta, be numerių, nevažiuojanti. Mes patys dvi mašinas savo rankomis prikėlėme ir panaudojome savo reikmėms, kadangi be mašinų čia būtų visiškai neįmanoma vertėjų nusivežti į oro uostą, nuo paėmimo taško yra tolimas atstumas.
Realiai, čia reikia viską susiorganizuoti. Yra daugybė apleistų konteinerių, išplėštų sandėlių ir panašiai. Tikrai laukiniai vakarai – tokios sąlygos, į kurias realiai gali važiuoti tik kariai.
Ar Talibano atstovai nesukelia kažkokių trukdžių? Ar nekyla kažkokių įtampų tarp NATO pajėgų ir Talibano atstovų?
Čia yra kelios vietos, kur yra patekimas į oro uostą, kurias mes matome. Prie vienų vartų stovi britų arba amerikiečių kariai, o už 20 metrų arba visiškai šalia, užsilipę ant konteinerių stovi talibų kariai, kurie tiesiog abejingai stebi aplinką, turi kulkosvaidžius nukreipę ne mūsų kryptimi, bet Afganistano piliečių kryptimi, ir tiesiog ramiai stebi aplinką. Jie, aišku, kontroliuoja patekimą į oro uostą. Yra palaikomas šioks toks dialogas, kadangi vieną pusę kontroliuoja jie, kitą pusę kontroliuojame mes, tad tai yra tiesiog neišvengiama.
Prie kitos vietos, kur mes pasiimame savo žmones, ten irgi matosi žmonių, kurie tiesiog stovi, abejingai stebi aplinką, niekaip ypatingai neapsirengę. Tad vėlgi galima daryti įvairiausių prielaidų, kas jie tokie. Tad buvimas yra matomas, su kažkokiomis įtampomis ar provokacijomis bent jau mes nesame susidūrę.
Visą laidą ir pokalbį su joje taip pat dalyvavusiu karo studijų dėstytoju Deividu Šlekiu rasite straipsnio pradžioje.
