Kuršių nerijoje vis daugėja užatlantėje gyvenančių meškėnų. Gyvūnus vietiniai sutinka ir prie kelto per Kuršių marias, ir Preilos, Pervalkos bei Juodkrantės gyvenvietėse, ir pačioje Nidoje. Pastarojoje gyvenanti Seliomėja pasakoja apie pirmą susidūrimą su meškėnu.
„Naktis buvo, o aš prie miškelio gyvenu. Aš priėjau prie lango – žiūriu akys blizga. Per naktį permiegojau, žiūriu, ryte dar susirietęs kampe. Gražus, kailis tamsus su šviesiais ir akys juodos“, – sako Nidos gyventoja Seliomėja.
Tačiau šie gražūs gyvūnai nėra tokie nekalti ir žaismingi kaip atrodo. Specialistai meškėnus vadina invazine rūšimi, kuriai mūsų klimatas nebaisus ir baiminasi, kad atvykėliai sunaikins vietinę gyvūniją. Ypač meškėnai pamėgo paukščių jauniklius.
„Tikrai turim pavyzdžių iš kitų šalių saugomų teritorijų, kad jei jie įsiveisia, praktiškai šansų kitoms rūšims nelabai ir lieka. Nes jie gali pasiekti viską – tiek medį, tiek ant žemės, tiek įsirausti. Yra gudrūs ir judrūs ir neturi čia natūralių priešų“, – pasakoja Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos vadovė Aušra Feser.
Tad Kuršių nerijos gyventojai jau prašo medžiotojų pagalbos. O šie meškėnams spendžia spąstus. Tiesa, įkliūva tik nedaugelis.
„Vienas dalykas jie yra gudrūs, aktyvūs yra nakties metu, o priedo gyvenvietėse. Gyvenvietėse medžioti, naudoti kažkokius ginklus yra draudžiama“, – teigia medžiotojas Sigitas Šveikauskas.
Vis dėlto, ne visi specialistai pritaria, kad meškėnai kelia mirtiną grėsmę mūsų gyvūnijai. Ne vienerius metus meškėnus Klaipėdos zoologijos sode auginantys šio darbuotojai aiškina, jog nors meškėnai ir yra visaėdžiai, tačiau tinginiai. Jiems kur kas patogiau ėdesio rasti žmonių gyvenvietėse, o ne kabarotis į medžius ieškoti paukščių jauniklių.
„Jis gyvens prie namo, jis eis naktį šuns ėdalo ėsti, jis išvers bliūdus visus, triukšmaus, jis gali apsigyventi palėpėj, gali valgykloj, ventiliacijos šachtoj. Jis, kad ir laukinis, nebijo žmogaus., bet sukelia diskomfortą. Taip, kad jis eitų medžioti kažkokius paukščius“, – kalbėjo Klaipėdos zoologijos sodo vadovas Edvardas Legeckas.
Tiesa, kaip Šiaurės Amerikoje gyvenantys meškėnai atsidūrė Kuršių nerijoje, specialistai nesutaria. Aišku tik viena – be žmogaus čia neapsieita.
„Paprasčiausiai buvo laikas, kada jais buvo laisvai prekiaujama, prekybos centruose, gyvūnėlių parduotuvėse. Lengvai atvežami iš Čekijos, Lenkijos. Ten požiūris kitoks. Žmonės kai pamato reklamas apie tuos meškėnus, jiems atrodo, kad jis labai geras gyvūnas, bet jo charakteris pasikeičia kai lytiškai subręsta. Ant rankų lengvai jau nepaimsi ir kur jį dėti?“, – sako E. Legeckas.
Zoologijos sodo vadovas pasakoja, jog meškėnai ir patys dažnai pabėga. Jis prisimena istoriją, kai viena iškylaujanti šeima meškėną atsivežė narve prie upės, o šis naktį pats rankomis atsikabino narvo dureles ir ryte nubudusi šeima gyvūną išvydo pašaipiai į juos žiūrinti jau iš anapus upės.
