Prieš metus Liepynės kapinėse įrengtoje pelenų barstymo vietoje išbarstyti penkių kremuotųjų pelenai.
„Nežinau, gal mirusiojo buvo tokia valia, gal… Atvirai sakant nesigilinam. Tiesiog žmogus turi tokį norą, ir jam suteikta tokia galimybė. Mes nesigilinam, žmogus turi tokį norą, tai jam suteikta tokia galimybė“, – sako „Labradoro“ projektų vadovas Audrius Džiovelis.
Tiesa, kur keliauja urnos nuo pelenų, nežino niekas. Kol kas tokia vieta šalyje vienintelė. Vilniaus savivaldybės atstovai sako ją įrengę, nes prašančių tokios vietos legaliam laidojimui – apstu. O ir būtina sukontroliuoti nelegalius laidojimus, mat daugėja atvejų, kai pelenai barstomi pajūryje, ar sodybose po obelimis.
„Tai po obelim ar upė, tai nėra tas dalykas, kur yra skiriama. Kitas dalykas, mes laidojama palaikų barstymo lauke, tai yra legalus laidojimas registruojamas kapinių žurnaluose, lygiai taip pat lygiaverčiai, kaip ir kiti laidojimai“, – pasakoja savivaldybės atstovė Judita Nauckuvienė.
Tiesa, vieta įrengta, tačiau taisyklių kaip tokią vietą prižiūrėti nėra. Suka galvą ir šią erdvę prižiūrinčios įmonės atstovai, turintys žolę nupjauti, bet ir nenorintys vaikščioti išbarstytais pelenais.
„Kiek skaičiau internerto platybėse, Vokietijoje yra berods toks vienas dalykas, kaip pelenų barstymo laukas, bet ten kai miršta giminės, nėra artimųjų, tada tas urnas… pelenus išpila ir juos užkasa“, – teigia A. Džiovelis.
Nors Aplinkos ministerija savo atsakyme raštu pabrėžia, kad įstatymas nedraudžia vaikščioti išbarstytais kremuotųjų pelenais, o dalis žmonių nuo tokių valdininkų atsakymų ir veiksmų kraupsta.
„Ar čia yra pagarba žmogui? Vis tiek atvažiuos žmogus, nežinosi, nei kur čia tie tavo pelenai. Nu kažkaip nežinau“, – kalbėjo vilnietė Ramutė.
Trakuose savo šeimos kapavietę prižiūrinti Birutė nė nemačiusi pelenų barstymo vietos, tokiai idėjai nepritaria: „Vėjas. Vėjas. Jeigu išbarstys.“
„Man atrodo taip kraupiai, kai visi vienoje vietoje, ir pelenai pelenai pelenai.“
O bažnyčia tam visai nepritaria. Tikinčiųjų sugalvojusių pasilaidoti būtent taip – pelenus išbarstant vienoje vietoje, bažnyčia nelaidoja, tai esą nekrikščioniška. Apie tai popiežius kalbėjo dar prieš metus, kai ėmė populiarėti pelenų barstymas. Ir ne tik – žmonės ėmė ir štai tokius papuošalus iš mirusiųjų pelenų kurti, ir pelenus versti medžiais.
„Krikščionys, net jeigu įstatymas ir leidžia neturėtų pasinaudoti šiuo dalyku, nes tai prieštarauja krikščioniškai traidicijai. Prieštarauja požiūriui į kūną. Prieštarauja poreikiui turėti asmeninį kapą“, – sako kunigas Ričardas Doveika.
O ir nesureguliuotas urnų registravimo mechanizmas – niekas nekontroliuoja, kas urnas su pelenais palaidoja, dažnas tyliai pasideda jas rūsy ant lentynos, arba ant židinio atbrailos. Tą pastebi ir kapines prižiūrinčių įmonių atstovai.
„Pasitaiko ir tokių atvejų, kai kažkas laiko namuose, ypač dabar karantino metu. Tai tikrai žmonės laukė, kada baigsis, kad galėtų normaliai palaidoti, su giminėmis susitikti. Kartais būna, kad miršta vienas iš šeimos narių, tai tėtis ar mama, ir tada laukia, ir tada abu iš karto palaidoja kai miršta“, – pasakoja „Stebulės“ projektų vadovas Darius Jakutonis.
Norinčiųjų kremuoti artimųjų palaikus daugėja. Pasak projektų vadovo vien Karveliškių kapinėse prieš penkerius metus per mėnesį buvo palaidojama apie dešimt urnų. Dabar palaidojama maždaug pusšimtis. Aplinkos ministerija sako, kad taisyklių, kiek laiko tokia urna gali būti saugoma nepalaidota, nėra. Bažnyčios atstovai neslepia, įstatymus būtina taisyti.
„Su kremuotais palaikais elgiamasi, kaip su žmogumi esančiu karste. Niekas karstų nelaikom namuose du tris metus. Tam yra visos galimybės. Nėra jokių ekstremalių situacijų. Nėra karo, nėra pavojų atlikti tarnystę mirusiajam. Nes mirusysis nėra niekieno nuosavybė. Jis Dievo kūrinys, dėl to turi būti palaidojamas“, – teigia R. Doveika.
Tiesa, ar ketina valdininkai atsižvelgti į Bažnyčios raginimus daugiau gerbti mirusiuosius, ir priversti gyvuosius laidoti urnas su pelenais, o ne laikyti metų metais, tiesaus atsakymo iš Aplinkos ministerijos nėra.
