Pokalbis su sportininku – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Tai koks tas jausmas? Ateini pirmą kartą į čempionatą, taip švysteli tą diską, nusiraškai auksą ir visi varžovai lieka išsižioję. Tai kaip jautėtės čempionate?
Jaučiausi tikrai labai labai gerai. Buvo neeilinis čempionatas tiek man, tiek ir fanams, nes turbūt mažai kas tikėjosi, kad užimsiu pirmą vietą. Buvo labai stiprių konkurentų, tai buvo iš tiesų netikėta ir labai džiaugiuosi, kad pavyko laimėti.
Esate toks jaunas žmogus ir sugebate ne tik nusviesti diską, bet ir viduje susiimti, susikaupti ir nugalėti jaudulį. Daug senų sportininkų negali to padaryti. Kaip tai pavyko jums?
Sunku pasakyti. Bandžiau mėgautis varžybomis, per daug jų nesureikšminti. Gal nebuvo tokio didelio spaudimo, nes esu gana jaunas ir medalių iš manęs nedaug kas tikisi. Dar nesu savo karjeros pike, tai gal tai man ir padėjo.
Jūsų konkurentas iš pradžių sakė, kad nelabai kreipė į jus dėmesio, o paskui jau sakė, kad gal jūs nuo mažens, dar nemokėdamas vaikščioti, pradėjote mėtyti diską. Kaip iš tiesų? Kada pradėjote?
Diską mėtyti pradėjau 15 metų. Iki tol žaidžiau futbolą ir taip jau atsitiko, kad tėtis pasiūlė pabandyti disko metimą. Pabandžiau, patiko, ten ir likau.
Ar nesigailėjote? Matome socialiniuose tinkluose pilną nuotraukų, kaip žaidžiate futbolą, ta gal jis prie širdies, o diskas tėčio įsiūlytas?
Aišku, tėtis pasiūlė, bet nebuvo jokio spaudimo. O su futbolu natūraliai išėjo, kad vaikystėje žaidžiau, labai patiko, bet su metais supratau, kad futbolininku netapsiu ir pabandžiau savo laimę disko metime.
Kartais jauni sportininkai, kurie pasiekia gerų rezultatų, sako, kad neturėjo vaikystės, neturėjo paauglystės. Kaip jūs? Gal čia jūsų tėčio ir mamos svajonė, o jūs pildote?
Ne, iš tikrųjų turėjau ir vaikystę, ir paauglystę, ir daug gerų prisiminimų. Manęs tikrai nespaudė sporte, nebuvo taip, kad treniruočiausi labai daug ir neturėčiau laisvo laiko. Treniravausi ne per daugiausiai, po kelias valandas per dieną, tai laiko liko viskam.
Jums 19 metų ir jūs jau Europos čempionas. Kokia jūsų didžiausia svajonė? Jei jau tokiame amžiuje toks titulas, tai gal nedaug ir belieka?
Tos svajonės truputį keičiasi. Buvo svajonė patekti į pasaulio čempionatą, į Olimpines žaidynes, o dabar didžiausia svajonė yra jas laimėti. Aišku, dar reikia nueiti ilgą kelią, bet tikiuosi, kad kada nors tai pavyks įgyvendinti.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
