„Dabar aš parodysiu, kaip marginame kiaušinius su servetėle“, – rodo septynmetė kaunietė Amelija.
Kol mama filmuoja, mergytė kruopščiai susuka kiaušinį į popierinį rankšluostį, ir šlaksto įvairiomis spalvomis. Taip paruoštas margutis apipurškiamas vandeniu.
Kiaušinis išvyniojamas, ir štai jis jau margas. Mergytės mama, vienos vaikų kūrybiškumo studijos vadovė, sako, tokios idėjos į galvą atėjo supratus, kad tradiciniai senoviniai kiaušinių marginimo būdai tiek jai pačiai, ir juo labiau vaikams – sunkiai įkandami.
„Idėjų lygiai taip pat ieškom kartais internetu, bet pastaruoju metu mums gaunasi taip, kad mes eksperimentuojam. Ir eksperimento būdu, gaunam, va netikėtų rezultatų. Rezultatas dar yra gražesnis, geresnis, nei būtų reikėję daryti, sakykim, pagal taisykles“, – sako Dovilė Preimontė.
Toks kiaušinių marginimo būdas, kaip sako Dovilė, ir paprasčiausias, ir greičiausias. Tiesa, nuo jo neatsilieka ir kitas, itin populiarėjantis – margučių dažymas skutimosi putomis arba plakta grietinėle.
„Priklauso nuo to, ar paskui tuos kiaušinius valgyti planuoja, ar kaip puošmeną naudoti. Jeigu tik kaip puošmeną, tai puikiai tinka su skutimosi putomis ir dažais, o jeigu valgymui, tai rekomenduojame naudoti grietinėlę ir maistinius dažus“, – pasakoja D. Preimontė.
Dar vienas būdas – margutis dedamas į dažus. Išimamas, nusausinamas. Ir perkeliamas jau į kitus dažus, kuriuose įpilta aliejaus. Ir štai – kelios minutės, mažai triūso, o rezultatas džiugina ir mamą, ir dukrą. Tiesa, tokie, cheminiais dažais dažyti margučiai, kaip teigia specialistai, tinka tik žaidimams – pavyzdžiui, ridenti.
Garsi Dzūkijos etnografė Ona Drobelienė turinčius daugiau kantrybės ragina atsisukti į praeitį, ir kiaušinius siūlo marginti žolynais. Juolab dabar, kai visi esame karantine – tad laiko per akis. O ir žolių jau galim prisirinkti.
Moteris rodo, galima žoleles prie kiaušinio pritvirtinti siūlu, o galima tiesiog apdėti jomis, ir viską kruopščiai sudėti į kojinę. Tai kiekvieno fantazijos reikalas. Tiesa, jeigu siūlas spalvotas, kaip sako moteris, kartais savo atspaudą palieka ir jis. Kaip ir kojinė, į kurią dedame žolynais apdėtus kiaušinius.
„Tinka viskas, kas neturi ištiso ploto, bet kuo labiau karpytas žolynėlis. Ir visokios viksvelės tinka, ir visokios žolelės, viskas, kas yra smulku. Kas galėtų palikti atspaudą. Kaip šešėlis. Sakydavo močiutė, pažiūrėkite prieš saulę, kokį šešėlį meta augaliukas, tai tokį matysi ant kiaušinuko“, – teigia etnografė Ona Drobelienė.
Ir kai jau kojinė su apvyniotais kiaušiniais paruošta, belieka tik panardinti į svogūnų lukštus. Ir virti juose kiaušinius reikia tiek, kokius mėgstame valgyti. Arba kietai virtus, arba minkštai. Išvirtus išimame iš kojinės, sausai nušluostom, ir galime aptepti aliejumi. Etnografai sako, kad senovėje margučiai buvo dažomi mėnesį rauginta medžio žieve, ar net rūdimis. Ir margutis būdavo tik tas kiaušinis, kuris turėjo kažkokius raštus, tik spalva nudažytas kiaušinis margučiu nevadintas. O per Velykas, tokį grožį vaikai ridendavo, o štai jaunimas dovanojo vienas kitam.
„Ir anais laikais, senelė sakydavo, kad surišu kiaušinuką, tam savo mylimam žmogui, mergaitės berniukams dovanodavo. Įdėję visą širdį ir parašę… tais simboliais, ką jaučia net išsakydavo“, – kalbėjo O. Drobelienė.
Kaip bemargintume, žolynais ar vašku, labai svarbu buvo margučius dažyti visomis gamtos spalvomis. Tad visokių jų ir buvo – nuo tamsiai rudų, iki žalsvų, geltonų. O jeigu lieka margutis, senovėje jo niekas į atliekų dėžę nemetė. Močiutės kaime surinkdavo net ir lukštus nuo šventinio stalo, ir jau nevalgomus margučius, tada užkasdavo savo sklype. Taip jie esą buvo gražinti žemei, tikint, kad bus geresnis derlius.
