Konservatorė Navickienė gieda posmą pagal landsbergio surašytą špargalke, gėda jai, konservatorių vyriausybė iki ausų apsimelave stato gerovės gyvenimą Lietuvos valstybėje, vaizdelis tarsi iš Repino paveikslo

Kalčausi bedarbiai. Tik kądaryti kad reikiamas darbas yra už300 klometrų. Už veltui kažaip dirbti neapsimoka

Ir vėl tie pencininkai parazitai...LOL

Reiskia, kad kuo maziau sumoki valstybei, tuo daugiau gali is jos atgauti. Todel tie, kurie 30 metu dejo i kisene dabar jau turi prikaupe turto, o kurie buvo saziningi, ta turta gaus tik kelis ar keliolika metu pensijoj. Ir kuo pensijinis amzius augs, tuo labiau neapsimoka moketi valdziai.

Romai, ir jums VMI atsiųs laišką :))

Kodėl gi demagogiškai prisirišti prie darbo užmokesčio vidurkio? Tarsi pagrindinės valstybės pajamos gaunamos iš atskaitymų nuo atlyginimo. Pensijas galima didinti paskiriant tam tikrą procentą nuo surenkamo PVM! Juk PVM ir yra pagrindinės valstybės pajamos!

Ha ha ha ha :D ir dar karta ha:D eikit dirbti Lietuvoje ir pensininkai būdami galesit keliaut po pasauly:D aiškus vartydami turizmo zurnalus ir tai tie kurie ji ipirks:D

ateina py...e durnam aisku visus verslus uzrauke sitie gnidos

Šaly diendaržio durų, ant didžiulės spalių krūvos,
guli senas Brisius – žilas, apžabalęs. Matyti jisai
dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus
labai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų
užmirštas, apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažai
kam bereikalingas. Bet kiek galėdamas rūpinas dar
būti naudingas. Nors nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amžinai merkia jo traiškanotas akis, tačiau
vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas
apsnūsta… Ir girdi per miegą: šlama netoli, tartum
eina kas svetimas… Sunkiai kelias Brisius iš guolio
ir loja užkimusiu mieguistu balsu.
– A tu, žabali, ar nenustosi!.. Savo žmogaus
nemato, – girdi jisai pažįstamą balsą.
Susigėdęs šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai,
tartum atsiprašydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl
susiriečia guoly…
Jau nebe kartą Brisių pajautos apgauna, jam gėdą
padaro. Dažnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja
jisai vagį ar vilką, kuriuos, jaunas būdamas, kadai
vijo, ir jam pradeda regėti, kad tie priešininkai vėl
dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvą nuo kojų
ir, tartum ko išsigandęs, netikėtai… suloja: am! am!

Ir netikėtai, vagies vietoj, girdi tik iš visų pusių
iškalbinėjimo balsus:
– A tai žilis! Visai iškvaišo.
Nežinodamas, kur dėtis iš gėdos, kelias jisai iš
viduaslio ir, paspaudęs uodegą, lenda pasuolin.
– Kur velkies? Eik oran! – šaukia ant jo.
Ir Brisius nuliūdęs dūlina pro duris.
Dabar jisai bijo trobon beeiti. Verčiau jau ant
spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišytis. Tiesa, troboj labai gera, pastalėj gulėti šilta.
Bet kaulų graužti vis tiek jau nebegali, o nuo musių
ir tenai sunku senam apsiginti. Ir čionai, jo senatvės pasigailėję, atneša jam kartais kruopų geldelėj palakti, o ne – tai išalkęs eina pašalėmis tokio
maisto ieškotų, į kurį seniau ir žiūrėti nežiūrėjo. Taip
ir skursta senatvėj…
O juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsiginti nuo žmonių negalėjo. Su juo
vaikai žaidė, jį račiukuos įsikinkę važinėjo: nepyko
ant jų Brisius, kad ir kartais visai be reikalo jam
skaudžiai suduodavo – žinojo, kad mažas ir silpnas
ir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvienas į save
šaukė ir duona penėjo, medžiotų su savim vedės.
Ustovas ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo
nelėktų, galvijus saugotų. O kiek dar, jau senas

būdamas, juokų piemenims pridarydavo! Užmes
jie, būdavo, ant Brisiaus galvos čerkasėlį ir turi, o
vienam pasislėpti liepia; paskui paleidžia Brisių ieškotų. Ir visados surasdavo, nors tasai už pusvarsčio
eglės viršūnėj būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakus, apuostydavo medį, pakėlęs aukštyn snukį,
imdavo loti. Neidavo, kolei tasai nulips. Pamatęs
nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo, šokinėdavo
inkšdamas aplinkui ir, sugrįžęs į piemenis, iškišęs
liežuvį, žiūrėdavo tai į juos, tai į krepšelius: žinojo,
kad iš tenai būtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos
plutelę. Tačiau ir piemenys jį užmiršo…
Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato
jisai per miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo, o
jisai iš vandens neša. Ir tiek tų ančių daug, tokios jos
riebios! Primerkia Brisius akis ir saldžiai žiovauja,
jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebis, iš tiesų
priešais save šeimininką su šaudykle už pečių pamatęs. Savo akimi nenori tikėti: turbūt, ir jį sapnuoja…
Bet aiškiai girdi, kaip tasai šaukia:
– Sa, Brisiau, sa!
Tai, turbūt, iš jo, seno, juokias? Kam?
– Sa, Brisiau, sa! – vadina šeimininkas.
Brisius šiepia snukį, tartum norėdamas šyptelėti,
bet tik kažin kaip gailiai inkščia…

– Sa, Brisiau, sa!..
Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskui,
ne taip, kaip pirma – jaunas ir linksmas, bet paspaudęs uodegą ir nuliūdęs kaip koksai kaltininkas.
Šeimininkas eina už klojimo laukan ir atsigręždamas šaukia:
– Sa, Brisiau, sa!..
Pamiškėj sustoja. Brisius inkščia bailiai ir žiūri
į žmogų tartum klausdamas, kam čionai jį atvedė.
Mato, kaip tasai nusiima nuo pečių šaudyklę, atsitolina nuo jo kelis žingsnius ir pradeda į jį taikyti…
Negali būti? Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo
nori. Bet kam taip baisiai iš seno juoktis? Kam? Juk
jisai nekaltas… Brisius nori pasigerinti, suvizginti
uodegą, bet iš baimės tupiasi ant paskutinių kojų,
ir per jo snukį rieda gailios karčios ašaros.
Staiga ugnis ir baisus trenksmas – ir jisai griūva,
sopulio pervertas. Pramerkęs akis, tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamas
rankoj šaudyklę…
Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį
užmušė; tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo
jo pabėgo: juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam
paskutinį kartą palaižyti…

Ką tu bekeisi niekas nesikeis tol kol Lietuvoje nebus Europietiškas atlyginimas, tada jaunimas ne emigruos, dirbs Lietuvoje ir mokės mokesčius čia.