Istorija apie Eleną, kuri dabar globoja beveik šimtą gyvūnų: 20 kilometrų nuo Charkivo esančio Ruski Tiški kaimo gyventojos Elenos Bubenko rytas prasideda auštant. Miegoti ilgai negali, mat jau daugiau nei 10 mėnesių moters nekantriai laukia visa minia šunų.
Elena gyvena daugiabutyje. Jame dar keli kaimynai, o visi kiti gyventojai – įvairių veislių ir dydžių šunys. Tie, kurie agresyvūs – pririšti ar uždaryti į voljerus. Visi Elenos globotiniai į daugiabutį netelpa. Šiuo metu ji prižiūri 97 šunis. Dalis keturkojų apgyvendinti kaimyniniuose namuose ir kiemuose. Sunku net įsivaizduoti, kaip moteris susitvarko su tokia galybe gyvūnų.
„Prieš karą turėjau 57 šunis, jie nebuvo mano. Taip atsitiko: kartą radau paliktus šuniukus. Antrą kartą, trečią kartą. Aš juos ne tik maitinau, bet ir gydžiau, nuvežiau paskiepyti ir sterilizuoti. Prasidėjus karui, kilo bėdų su šunimis, nebeliko galimybės jų sterilizuoti. Žmonės bėgo iš namų ir juos paliko. Gyvūnų pradėjo daugėti“, – pasakoja kaimo gyventoja Elena Bubenko.
Moteris ėmė šerti apleistus gyvūnus. Vienu metu prižiūrėjo net pusantro šimto keturkojų. Tačiau tada įvyko tragedija.
Elena rodo, kas liko iš giminaitės namo. Čia ji buvo apgyvendinusi dalį gyvūnų. Ukrainos kariams ginant savo teritoriją, ant kaimo rusai mėtė sprogmenis. Neatmetama, kad ir fosforo bombą. Elena tuo metu su kitais šunimis slėpėsi kitoje vietoje. Ir tik vėliau sužinojo, kad 11 šunų, kačių, ožkų ir kitų gyvūnų buvo sudeginti gyvi.
„Čia, šitoje pusėje, buvo katės, už tvarto buvo aptvarai, už namo buvo aptvarai šunims. Buvo būdelės, už to namo buvo vasaros voljeras katėms. Čia virė gyvenimas“, – kalba Elena.
Tuo sunkiai protu suvokiamas košmaras nesibaigė, pasakoja Elena. Rusų sviedinio skeveldros nužudė jai artimą kaimo žmogų, padėjusį moteriai šerti šunis atokiose vietovėse. Moteris prarado ir savo krikšto sūnų, mano, kad jis žuvo. Jį išsivežė rusų kareiviai už tai, kad jis buvo patriotinių pažiūrų ir po to jo niekas nebematė. Iki šiol Eleną persekioja ir kitas košmaras: 7 metų mergaitės mirtis prieš akis – ji žuvo sprogus rusų paliktam sprogmeniui.
„Mano akyse žuvo septynerių metų mergaitė Sofija. Neįmanoma perteikti, kaip yra sunku. Kasdien apie tai galvoju, prisimenu“, – sako Elena.
Per visą šį siaubą šunys tapo atrama, nors visais pasirūpinti nelengva, prisipažįsta Elena. Kartą moteris net gyvybe rizikavo. Kai buvo okupuotas kaimas, rusų kareivis, grasindamas automatu, iš moters bandė kai kuriuos šunis atimti.
„Aš pradėjau verkti, jam neleidau. Jis nukreipė į mane ginklą. Pirmiausia nukreipė automatą į šunį – aš jį uždengiau savimi, tada nukreipė į mane automatą. Aš kažkaip sugebėjau pabėgti, nubėgau pas jo vadovybę ir sakau: kam šaudyti šunis? Kam visa tai? Aš esu moteris, jis mane gąsdina. Kam? Ir jis buvo priverstas pasitraukti“, – pasakoja Elena.
Dabar ramesnis laikas. Kaimas išlaisvintas, okupantai išvaryti. Todėl moteris gali susitikti su savo šeima. Rytais šunys ėda sausą maistą, o vakarais Elena verda košę. Įspūdingo dydžio šunį reikia maitinti daugiau nei likusius – suėda jis daug. Šuo grėsmingai atrodo, tačiau Elenai tai nė motais – kaipmat susidraugavo ir nebijo įeiti į aptvarą.
Išmaitinti beveik šimtą šunų reikia šimtų kilogramų maisto. Elenai padeda tie, kurie neabejingi gyvūnams. Netrukus savanoriai atveža daugiau namelių, nupirktų už suaukotus pinigus. Moteris turi svajonę – šioje vietoje, kur žuvo 11 gyvūnų, pastatyti prieglaudą keturkojams. Kad jie visada turėtų savo namus ir būtų viskuo aprūpinti.
