Kelis dešimtmečius iš įvairių šalių atvežtas paprastąsias egles Lietuvoje auginantys ir tyrinėjantys mokslininkai atskleidžia, nuo ko priklauso eglutės grožis.
„Man reikia pačios negražiausios eglutės, ką galėtumėt pasiūlyti?“ – tokio Kalėdų simbolio kasmet ieško architektas Linas Tuleikis.
O kad tokią išsirinktų kaunietis net kelias prekyvietes aplanko.
„Tai mano sūnaus idėja buvo, kad pačią nelaimingiausią eglutę. Visada paskutiniu momentu, kai renkiesi, jas pradeda spardyti, ieško geresnės ir lieka nelaimingos. Sakom, reikia ir joms padaryti šventę“, – sako architektas Linas Tuleikis.
Ir taip jau daugiau kaip 10 metų. Eglutės Kalėdoms jau puoštos šeimos namuose: ištįsusios, šakos be spyglių, su dviem viršūnėm, be dalies lajos ar visai nustekentos.
„Kai bjaurusis ančiukas pavirsta gulbe, nes papuošta eglutė visa graži ar ji kreiva, šleiva, ji tampa labai gražia“, – tikina Linas.
Pardavėjai atskleidžia kasmet vis sulaukiantys tokių neįprastų prašymų. Tiesa, jie pavieniai.
„Mes norim labai labai negražios, klausiu, kodėl? Mes norim pasipuošt, paprieštaraut taisyklėm ir pažiūrėt, kaip reaguos“, – pasakoja eglučių pardavėja Ana Mitkienė.
O esą didžioji dauguma ieško simetriškos, tankios, dailiai nuaugusios ir dar pigios.
„Ateina su vaikais, nori didelės, aukštos, putlios, o jeigu pagyvenę – jie nori tos senoviškos, lietuviškos iš miško nenori, tų sintetinių, tų dirbtinų, dirbtinai pakarpytų“, – sako A. Mitkienė.
O tokių eglių nori praeiviai:
„Kad šakų būtų normaliai.“
„Pilnesnė būtų, ūgis nesvarbu, ir šakos, kad būtų tolygiai vienodai išsidėsčiusios.“
„Kad būtų laja graži, ne siaura.“
„Pamatai savo eglutę čiumpi ir viskas, nėra daug reikalavimų didelių.“
O mokslininkai sako, išauginti kokybišką Kalėdų eglę nelengva – tai lemia aplinka, priežiūra ir, žinoma, genetika. Jie kviečia pasidairyti po bandymų erdvę miške. Čia jau kelis dešimtmečius stiebiasi paprastosios eglės, užaugintos iš sėklų, atvežtų iš įvairių pasaulio kampelių. Stebi, kaip jos adaptuojasi.
„Reikia pasirinkti labai gerai šaltinį, sėklas, tą motininį medį nuo kurio rinksite sėklas eglučių plantacijai. Ir pirmas kriterijus, kad jos būtų prisitaikę augti jūsų regione“, – sako VDU Žemės ūkio akademijos profesorius Darius Danusevičius.
Daugelis eglių prekinę išvaizdą praranda būtent dėl netinkamo sezoninio augimo ritmo.
„Jeigu nušaldo viršūninį ūglį šalčiai, jis duoda ataugas iš šalia esančių pumpurų. Ir vargu, ar kas norės pirkti eglutę, kuri bus su keliais stiebais, arba bus su pleištine šaka, dažnai į tuos šalnų pažeidimus įsimeta ligos grybinės, tada skursta spygliai“, – teigia D. Danusevičius.
Lygindamas tris žaliaskarių grupes iš Rusijos vakarų, Lenkijos bei Suomijos, profesorius sako, kad pastarosios viešnios iš Skandinavijos augdamos mūsų kraštuose iš žiemos miego pabunda per anksti, tad ir turi daug įvairių defektų. O lenkiška grožiu pranoksta ir suomišką, ir rusišką.
„Matot, eglutę iš vakarų Rusijos, kuri atkelta iš šiaurės į pietus ir matot, kokie spyglių ilgis ir storumas. Ir štai eglaitė iš Lenkijos šiaurinių dalių – atkelta iš pietų šiaurę. Matot, ir storis šakų, ir spyglių storis, putlumas, skiriasi kaip diena ir naktis“, – sako D. Danusevičius.
Anot mokslininkų, Kauno regione gali sunkiai augti eglė iš Žemaitijos girių, bet puikiai vešės skarotoji iš užsienio. Būtina bandyti. Vienos eglės dėl intensyvaus augimo itin tinka miškams – bet namuose jas puošti rinktųsi retas.
„Būna išstypę, ilgi tarpai tarp ūglių, ir kartais pliki be šoninių šakučių. Ir ta visa šeima turi superinę augimo energiją, bet nelabai tiktų kalėdinėm eglutėm“, – aiškina D. Danusevičius.
Pasak mokslininkų, kalėdinių eglučių augintojai turi išties pasistengti, kad įtiktų tobulos šventinės puošmenos ieškantiems klientams.
