Pokalbis su publicistu – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Didžioji Britanija atsisveikina su savo karaliene. Gal žmonėms, o ypač lietuviams, nėra įprasta, kad jos palaikus veža į Edinburgą, po to parskraidins atgal. Kam tas vežiojimas?
Pirmiausia, tai vežiojama dėl to, nes ji mirė Škotijoje, ne oficialioje karališkoje rezidencijoje, bet savo namuose, galima taip pasakyti. Čia yra jos vaikystės namai, būdama maža mergaite ji važinėdavo į tą pilį pas savo senelius, jai tai yra labai artima širdžiai. Paprastai kalbant – ji ten nuvyko, kad ten numirtų, kad ten sutiktų savo gyvenimo pabaigą.
Škotija yra labai svarbi Jungtinės Karalystės sudėtinė dalis ir ten yra oficiali rezidencija, kur ji, oficialiai kalbant, ilsėsis prieš kelionę. Be abejo, žmonės norės ten ateiti, o paskui ir Londone, kur tikriausiai kokias 4 dienas žmonės eis. Numatoma, kad maždaug 50 tūkstančių žmonių per dieną.
Žmonės eina, nes tai yra vienintelė proga, tikriausiai, absoliučiai visų žmonių gyvenime. Tai yra monarchas, kuris buvo visas jų gyvenimas. Tai yra monarchas, kuris buvo ant pinigų, ant monetų, ant pašto ženklų, kurį matydavai per televizorių per kiekvienas Kalėdas. Daugelis tikriausiai neįsivaizdavo svarbesnio žmogaus.
Čia, matyt, nėra apie tai, kad žmonės, kurie eina, ją būtinai labai garbina ar namuose turi pasistatę ant židinio altorėlį su jos portretu. Ne, ji yra kaip šeimos narys, kuris neužeidavo.
Dabar vyksta du procesai: karalienės laidotuvės ir naujo karaliaus priėmimas. Kaip jūs manote, kas šiuo metu britams svarbiau?
Tikriausiai, kad šiuo metu vis dėlto laidotuvės. Jeigu mes palyginsime, kiek laiko ir dėmesio buvo skirta naujajam karaliui, tai palyginti nedaug. Karalienė buvo visas gyvenimas. O kokia Britanija bus su naujuoju karaliumi, manau, kad šitą klausimą daugiau uždavinėja užsieniečiai negu patys britai.
Pati karaliaus, karalystės ar karališkosios šeimos esmė yra tęstinumas. Kad niekas nesikeis, o jeigu ir keisis, tai nelabai skausmingai.
Bet vienaip ar kitaip, karalienę palaikė 3 iš 4 žmonių, o naująjį karalių tik 42 procentai. Tai kaip čia bus?
Tas palaikymas nėra toks, kaip kad mes klausiame, ar mes palaikome vieną ar kitą politinę partiją. Jeigu mes nepalaikome kažkokios politinės partijos, politiko ar kandidato į merus, mes už jį nebalsuojame. Mes balsuojame už kažką kitą.
Čia kaip klausti, ar tau patinka tavo mama. Gal daugumai žmonių patinka, gal kitiems nepatinka. O jeigu paklausi tų pačių žmonių apie tėtį, tai gal tėtis yra mažesnio populiarumo. Ką tu su tuo darysi? Išeisi iš namų? Ieškosies kitų tėvų? Čia yra toks santykis. Tai yra dalelė jų.
Būtent dėl to, jie iš jos (karalienės Elžbietos II – red. past.) ir šaipydavosi, ir būdavo karikatūrų, gal ne visai pagarbių, bet šiltų. Mes įsivaizduotume truputėlį pagarbesnes. Princas Čarlzas buvo visų Britanijos karikatūristų traukiamas per dantį su savo didelėm ausim ir ilga nosimi, be jokio pasigailėjimo. Jis buvo labai kritikuojamas dėl princesės Dianos, paskui dėl kitos moters ir kitų dalykų.
Bet tai nereiškia, kad dabar šituos dalykus prisiminę žmonės pradės svarstyti, ar jiems reikia tokio karaliaus. Tai yra pareiga, kuriai atėjo laikas. Reikia labai labai didelių priežasčių, kad sosto įpėdinis jo atsisakytų. O tokios priežastys, kad liaudis paims ir nubalsuos, kaip Eurovizijos atrankoje, kad šitas mums patinka labiau už aną ir jis bus karaliumi, – čia ne serialas ir taip dalykai nevyksta.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.