Apie tai prabilę ekspertai sako, kad ir didėjantys skaičiai dėl smurto – tik ledkalnio viršūnė, nes moterys ir vyrai vis dar bijo kreiptis į tarnybas ir pasakoti apie patirtą siaubą. Todėl siūlo, kad Lietuvoje atsirastų specialūs išprievartavimo krizių centrai, kurie veiktų ligoninėse.
Kelmės rajone gyvenanti Albina sunkiai tramdo ašaras – pasakoja istoriją, kuri apvertė jos gyvenimą aukštyn kojom. Moterį prieš metus išprievartavo jos sugyventinis, ir ne bet kaip, o su lubrikanto buteliuku.
„Naktį, buvo tamsu, aš prabudau nuo skausmo, guliu ant pilvo, išžergdinta, jo svoris – 174 kg, mano – 60. Jis ant kojų parkrito, užspaudė prie lovos ir su flakonu mane prievartavo. Aš šaukiau, kad man skauda, paleisk, jis juokėsi ir pasakė – man gera, aš įsivaizduoju, kad tave prievartauju“, – pasakoja Albina.
Moteris, sutikusį vyrą, galvojo, jog tai jos gyvenimo meilė, tačiau su laiku, gyvenant kartu, pradėjo atsiskleisti tikrosios detalės. Iš pradžių vyras pradėjo Albiną įžeidinėti, sakyti, kad ji psichiškai nestabili ir turėtų perrašyti jam savo turtą. Kai moteris to nepadarė, pasipylė grasinimai. Albina, patirianti tokį psichologinį smurtą panoro išsiskirti ir likti draugais. O netrukus nutiko šis baisus įvykis.
Albina į policiją iškart kreiptis neišdrįso. Tačiau vyras ėmė ją persekioti ir vieną kartą, sutikęs, sumušė. Tada moters kantrybė truko ir ji, praėjus, mėnesiui visgi kreipėsi į policiją.
„Man buvo gėda, šitas flakonas gulėjo spintutėj, buvo spalio 26. Vaikai sako, mamyt, kreipkitės į pareigūnus, aš sakau – bijau jo, jis neprognozuojamas, viską gali padaryti“, – kalba Albina.
O gėda moteris gali jausti ir dėl to, kad šalyje joms tiesiog trūksta tinkamos pagalbos. Apie tai prabilo parlamento vadovė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
„Iš tikrųjų, problema Lietuvoje, atrodo, beveik neegzistuojanti, nes mes turime vienetinius atvejus, o tai reiškia, kad ji yra užslėpta, kad aukos nesikreipia pagalbos ir ši problema reikalauja daug dėmesio“, – teigia V. Čmilytė-Nielsen.
Seimo pirmininkė sako, kad Lietuvoje turėtų atsirasti specialūs išprievartavimo krizių centrai. Tokie, kokie jau yra Islandijoje ir Škotijoje. Ten nukentėjusios moterys sulaukia visos reikiamos pagalbos iš karto – jos čia pat apžiūrimos, apklausiamos pareigūnų, į komisariatus joms vykti nereikia, medikai persiunčia surinktus duomenis bei nuotraukas.
„Islandijoje, kuomet yra išprievartavimo atvejis ir moteris yra atvežama ar pati atvažiuoja į ligoninę, tai ten registratūroje nekalbama – nu, tai kas atsitiko? Kai yra trumpai papasakojama situacija, ji yra palydima į privatų kabinetą“, – teigia moterų informacijos centro programų vadovė Rugilė Butkevičiūtė.
Apie tai, kad tokie kabinetai palengvintų gyvenimą daugeliui moterų sako ir nukentėjusioji Albina.
„Taip, aš šiuo momentu lankausi ir pas psichiatrą, psichologą, aišku, būtų geriau, gal ir ten kitaip būtų teikiama pagalba, nes aš nežinau, būtų gerai. Ir moterys, kad imtųsi drąsos. Kiti bijo, tas ir yra“, – sako Albina.
Apie į darbą paleistus kumščius ir kitokį smurtą 2020-aisiais tarnybos gavo beveik 60 tūkstančių pranešimų. Situacija blogėja, nes tai dar trimis tūkstančiais daugiau nei 2019-aisiais. Beveik 9 iš 10 atvejų smurtautojai – vyrai.
Tačiau ir šie skaičiai tik ledkalnio viršūnė, mat Moterų informacijos centro tyrimo duomenys rodo, kad 6-ios iš 10-ties nukentėjusiųjų niekur nesikreipia pagalbos.
O net ir besikreipiančios moterys, anot specialistų, dažnai nutyli, kad patyrė ne šiaip smurtą, o būtent seksualinį, mat apie tai kalbėti vis dar gėda.
„Turime nemažus skaičius besikreipiančių dėl smurto artimoje aplinkoje, bet net ir specialistai pastebi, kad nesikreipiama dėl seksualinio smurto. Net į anonimines pagalbos linijas, net kai tu kreipiesi dėl smurto artimoje aplinkoje – fizinio, psichologinio ir panašiai, nėra įvardijamas seksualinis smurtas, nes žmonėms vis dar gėda pasakyti, gėda kad nepatikės“, – tvirtina R. Butkevičiūtė.
Moterų informacijos centro direktorė sako, kad steigiant pagalbos centrus, ypatingą dėmesį reikėtų skirti būtent emocinei paramai. Kad moterys, jei patyrė smurtą, nebijotų kreiptis pagalbos iš karto.
„Labai retai, kad žmogus tik patyręs seksualinę prievartą iškart eina ieškoti pagalbos. Dažnai jis atsiveria tik po ilgo laiko, dėl to reikalinga kita sistemos dalis, kuri teiktų psichologinę, emocinę paramą. Čia mes turime ir specializuotos kompleksinės pagalbos, ir emocinės paramos liniją, tai tiesiog, reikia sukurti sistemą ir labai ją aiškiai pristatyti visuomenei, kad žmogus patyręs prievartą seksualinę žinotų“, – sako moterų informacijos centro direktorė Jūratė Šeduikienė.
Apie tokių centrų įkūrimą ligoninėse ekspertai jau diskutuoja su ministerijomis.
