Įmonės vadovai streiką bando numalšinti sukiršindami darbuotojus. Nestreikuojantiems darbuotojams žadami dvigubai ar trigubai didesni atlyginimai.
Darbuotojų atstovai piktinasi tokiu poelgiu ir sako, kad darbuotojai nepasiduos. Tuo metu darbdavių atstovas dėl streiko kaltina profesines sąjungas. Anot jo, problemas reikėtų spręsti kitaip.
Kas iš tikrųjų kiršina darbuotojus
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė pasakojo, kad streikuojančius ir nestreikuojančius strateginės Lietuvos įmonės darbuotojus bandoma sukiršinti.
„Nestreikuojantiems darbuotojams žadamas dvigubas ar trigubas atlyginimas, kad tik jie neprisidėtų prie streiko. Taip pat darbuotojai yra gąsdinami, darbdavio išradingumui ribų nėra.
Darbuotojai jaučia didžiulį spaudimą, niekas net negali įsivaizduoti, ką patiria streikuojantis darbuotojas. Tačiau kenčia ir nestreikuojantys, jie verčiami dirbti po dvi ar tris pamainas iš eilės, nes darbdaviui tik svarbu, kad nesustotų gamyba“, – pasakojo darbuotojų atstovė.
Jos teigimu, spaudimas įmonės viduje didžiulis.
„Galime tik pasidžiaugti streikuojančiais darbuotojais, jie pagaliau parodė, kaip reikia ginti savo teises. Tačiau streikas tęsiasi jau keletą dienų, tai vargina, kai kurie darbuotojai ir palūžta.
Streikas yra sudėtingas procesas tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Todėl darbuotojai dažniausiai jam ir nesiryžta. Be to, šiuo metu darbdaviai ypač agresyvūs. Darbdaviui patogiau eikvoti laiką darbuotojų spaudimui, negu ramiai su juo susitarti. Juk ir patiems darbdaviams būtų geriau matyti laimingus darbuotojus, o ne spausti juos ir tada jausti darbuotojų pyktį“, – pastebėjo I. Ruginienė.
Tikisi, kad ir kiti darbuotojai išdrįs streikuoti
Anot Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkės, darbdaviai viską gali suversti geopolitinei situacijai ar infliacijai.
„Tačiau tai, kas dabar vyksta „Achemoje“, tęsiasi jau tris metus. Tai nėra vakar įsižiebęs nesutarimas, be to, įmonės vadovas nesako, kad įmonei atėjo sunkūs laikai ir visiems reikėtų susitelkti. Vadovas tiesiog nemato reikalo kalbėtis su darbuotojais ir pasirašyti su jais kolektyvinę darbo sutartį. Tokį „Achemos“ vadovo požiūrį į darbuotojus demonstruoja ir kitų įmonių darbdaviai.
Tad nereikėtų viską suversti geopolitinei situacijai. Juk darbuotojai nereikalauja kažko, ko įmonė negalėtų padaryti. Įmonė kiekvienais metais skaičiuoja pelną, o akcininkai išsimoka dividendus“, – sakė I. Ruginienė.
Pasak jos, kol kas sunku pasakyti, kokie bus streiko pokyčiai.
„Mūsų tikslas yra parodyti, kad ne viskas yra taip, kaip pasakoja darbdaviai. Darbo sąlygos tikrai nėra tokios, kaip sakoma. Ir tai nėra vienintelė įmonė Lietuvoje, kuri susiduria su tokiomis problemomis. Yra daugiau įmonių, kuriose darbuotojai yra nevertinami ir dirba sunkiomis sąlygomis.
Tikiuosi, kad ir kitų įmonių darbuotojai išdrįs streikuoti“, – vylėsi darbuotojų atstovė.
Dėl streiko kaltina profesines sąjungas
Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas sakė, kad streikuojantys „Achemos“ darbuotojai nori patenkinti tik savo interesus.
„Įmonė dėl geopolitinės situacijos susiduria su neapibrėžtumu. Veikla, kuri buvo vystoma dešimtmečiais, dėl kai kurių politinių sprendimų patyrė sunkumų. Darbuotojai savo ruožtu, norėdami būti garantuoti dėl savo materialinės padėties ateityje, naudoja streiką kaip priemonę priversti vadovybę pasidaryti kolektyvinę sutartį.
Mes problemų sprendimą matome kitokį. Tiek darbdaviai, tiek darbuotojai turėtų būti vieninga komanda, kurioje turėtų būti ir teisės, ir atsakomybės. Galima darbuotojams didinti atlyginimus esant infliacijai ir kylant kainoms. Tačiau turėtų būti nuostata, kad negalima reikalauti tokio atlyginimo, kuris buvo mokamas geras laikais, kai įmonė neturėjo tiek problemų“, – komentavo darbdavių atstovas.
Jo įsitikinimu, streikais darbuotojams nepavyks patenkinti savo norų.
„Mums trūksta dialogo. Profesinės sąjungos nuolat skatina kariauti, darbdavius vadina vergvaldžiais, kuriuos reikia spausti, nes tik tada jie dalinsis savo resursais.
Streikai gali atnešti sėkmę, jeigu darbdaviai ignoruoja darbuotojų teisėtus poreikius. Tačiau nereikėtų lyginti Vilniaus darbdavių su Londono darbdaviais, kaip daro profesinių sąjungų atstovai. Reikia lyginti tos pačios srities ir to paties regiono įmonių siūlomus atlyginimus“, – sakė D. Arlauskas.
Jo teigimu, valstybinio sektoriaus darbuotojai streikuoja dažniau, nes jų atlyginimas mokamas iš valstybės biudžeto.
„Pavyzdžiui, kai mokytojai streikuoja dėl algų, valdžia gali tiesiog iš biudžeto jiems skirti daugiau pinigų. Viešasis sektorius turi galimybę perskirstyti pinigus. Privačiame sektoriuje taip padaryti neišeis. Tad darbuotojai tai supranta, ypač įmonėse, kuriose normaliai veikia darbo tarybos“, – teigė D. Arlauskas.
Įtampa darbo rinkoje
„Luminor“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad tai gali reikšti darbo rinkoje kylančias įtampas.
„Tai gali būti traktuojama kaip darbo rinkoje kylančių įtampų lakmuso popierėlis ar ledkalnio viršūnė. Spaudimas kelti atlyginimus yra didelis, bet toli gražu ne visos įmonės turi galimybių kelti darbo užmokesčius“, – sakė Ž. Mauricas.
„Manau, kad artimiausiu metu tokių istorijų galime sulaukti ir daugiau, nes tos žirklės tarp spaudimo didinti darbo užmokestį ir kai kurių įmonių vis dar didelių iššūkių siekiant stabilizuoti savo ekonominę situaciją (...), tos įtampos gali būti gana nemažai“, – pridūrė jis.
Tuo metu Lietuvos Verslo konfederacijos viceprezidentas Marius Dubnikovas sako, kad streikas „Achemoje“ kelia iššūkių tiek pačiai įmonei, tiek visam regionui.
„Kai žmonės eina protestuoti arba streikuoti, be abejo, tokioje įmonėje surasti pakaitalą arba papildomas darbuotojų pajėgas iš tiesų sunku. Šioje vietoje tai sukelia iššūkių tiek pačiai įmonei, tiek patiems darbuotojams, nes natūralu, kad procesai kažkuriuo metu gali strigti. Trečias dalykas – tai yra pačiam regionui. Paprastai dideli gamybos fabrikai turi didelę įtaką viso regiono, kuriame veikia, ekonominei aplinkai“, – sakė M. Dubnikovas.
Kolektyvinė sutartis susijusi su įmonės ekonomine situacija
M. Dubnikovas negalėjo atsakyti, ar kolektyvinė sutartis, kuri yra vienas pagrindinių profsąjungos reikalavimų, išgelbėtų padėtį – tai priklauso nuo įmonės ekonominės situacijos, taip pat nuo sutarties sąlygų.
„Kolektyvinė sutartis gali būti reikalinga, gali būti nereikalinga. Vėlgi, kai yra ką dalinti, tai labai lengvai susitariama. Kai įmonė susiduria su problemomis, darbuotojai būna nepatenkinti ir tada atsiranda kolektyvinių sutarčių projektai, tai veda į nesutarimą“, – kalbėjo M. Dubnikovas.
Tuo metu, pasak Ž. Maurico, kolektyvinė sutartis tarp įmonės ir darbuotojų užtikrintų nuoseklesnį darbo užmokesčio augimą.
„Jeigu darbuotojas žinos, kad jo atlyginimas dirbant tą patį darbą, atliekant tas pačias funkcijas (...) kils tris, keturis ar penkis metus iš eilės po keturis ar penkis procentus, jis galbūt netgi jausis geriau, negu kad iškart pakels atlyginimą dešimt procentų, o vėliau vis tiek yra didžiulė nežinomybė, kas bus po metų ar kitų“, – svarstė ekonomistas.
Tačiau, pasak jo, tokie ilgalaikiai įsipareigojimai gali tapti papildomu iššūkiu tiek „Achemai“, tiek kitoms su panašia situacija susiduriančioms įmonėms.
„Infliacija, ypač energetinių kainų šuoliai, tam tikroms įmonėms smogia labai stipriai. Ir joms būtų gana didelis iššūkis įsipareigoti tokiems atlyginimų kėlimams, nes tai galėtų lemti, kad netolimoje ateityje galbūt tektų stabdyti dalį gamybos ar imtis kitų nepopuliarių priemonių“, – teigė Ž. Mauricas.
