Visgi kai kurių poilsio sodybų kainos Lietuvoje nesiskiria nuo šiltuose kraštuose parduodamų vasarnamių – kai kuriais atvejais jos net didesnės.
Trakuose, saloje ar prie vandenyno?
Vila Portugalijos šiaurėje esančiame Kaminjos regione, vasarnamis Italijai priklausančioje Sardinijos saloje ar sodyba Trakų rajone – pasirinktose vietovėse minėtą nekilnojamo turto objektą galima įsigyti už lygiai 215 tūkst. eurų.
Ir nors suma ta pati, už tiek vilos Kaminjos regione pardavėjas jums pasiūlytų bene dvigubai daugiau gyvenamojo ploto nei, pavyzdžiui, Trakuose – atitinkamai 184 kv. m. ir 97 kv. m. Rinkdamiesi vasarnamį Sardinijoje taip pat gautumėte maždaug 70 kv. m. daugiau namų erdvės.
Kainos (ne)vienodos
Vis dėlto Lietuvos būsto departamento vadovas Antanas Kišūnas teigia, kad lyginti Viduržemio jūros regionuose ar Atlanto vandenyno pakrantėje parduodamų nekilnojamo turto objektų kainų su Lietuvos nekilnojamo turto verte nereikėtų.
„Pagal šalį, pragyvenimo lygį joje, galbūt kainos tose vietose ir sutampa, bet jei pažiūrėtume kiek giliau, tos kainos nebūtinai yra vienodos.
Pirmiausia vietovė, kurioje yra vienas ar kitas objektas, gali būti patraukli arba nepatraukli. Be to, pietų regione parduodamo poilsinio turto yra tikrai nemažai. <...> Taip pat svarbu, kad prabangesnės sodybos Trakuose gali būti laisvai taikomos ir vilniečiams kaip pirmasis, gyvenamasis nekilnojamas turtas, o ne sodyba poilsiui“, – sako A. Kišūnas.
Viduržemio jūros regione ar Atlanto vandenyno pakrantėje parduodamus objektus A. Kišūnas siūlo lyginti ne su Trakais, o su Lietuvos pajūriu, kur nekilnojamo turto kainos, palyginti su visa Lietuvos rinka, yra išties nemažos.
„Taip yra dėl to, kad mes turime jo [pajūrio – aut. past.] labai mažai. Dėl to džiaugiasi kaimynai latviai, turintys ir daugiau nekilnojamo turto, ir pajūrio – Latvijoje lietuviai gana aktyviai perka nekilnojamą turtą poilsiniams tikslams“, – sako ekspertas.
Reikėtų įvertinti daugiau kriterijų
Nekilnojamo turto ekspertas sako, kad žvelgiant bendrai, lietuviai nėra linkę poilsio būstų pirkti užsienyje.
„Tokį dalyką sau leidžia retas. Ne todėl, kad tai būtų brangu – tos kainos, didesnes pajamas turinčiam lietuviui, yra tikrai prieinamos, tačiau nereikia pamiršti, jog įsigytą turtą bet kuriuo atveju reikia administruoti, jis reikalauja priežiūros. Tai jau yra išlaidos.
Todėl jei nusipirkęs būstą užsienyje per metus ten nenuvažiuoji, sakykim, 10-20 kartų, jis neatsiperka. Be to, vienoje ar kitoje pasaulio šalyje įsigytas turtas įpareigoja ten ir atostogauti. Tuo tarpu, jei neturi nekilnojamo turto užsienyje, gali sau leisti keisti atostogų vietas, daugiau judėti“, – teigia A. Kišūnas.
Eksperto teigimu, žvelgiant iš praktinės pusės, poilsinis būstas užsienyje labiau pasiteisintų tuomet, jei pirkėjas sau leistų įsigyti kelis objektus skirtingose pasaulio šalyse. Tačiau tai – itin reti atvejai, reikalaujantys išties nemažų išlaidų.
