„Mokestis galėtų būti pratęstas, tačiau Lietuvos banko vertinimu tą mokestį pratęsus įplaukų nebūtų dėl jo skaičiavimo tvarkos. Kadangi jis buvo nustatytas tada, kada labai sparčiai augo palūkanos, kurios yra gaunamos ir ne taip sparčiai augo palūkanos, kurios yra mokamos“, – ketvirtadienį žurnalistams Seime kalbėjo I. Šimonytė.
„Dabar situacija pasikeitusi, kadangi Europos Centrinis Bankas liovėsi didinti bazinę palūkanų normą. Rinkoje yra įvairių diskusijų, bet tikėtini sprendimai artimoje ateityje į priešingą pusę, o tos palūkanos, kurias bankai moka (...) yra kitokios negu buvo 2022 m. Ta prasme procesas yra apsisukęs“, – sakė ji.
I. Šimonytė tikino, kad Lietuvos bankas (LB) buvo paprašytas atlikti vertinimą šiuo klausimu, ir LB teigimu, pratęsus mokestį nebebūtų jo bazės.
ELTA primena, kad pernai gegužės pradžioje Seimas priėmė Finansų ministerijos pasiūlytą Laikinojo bankų solidarumo įnašo įstatymą.
Įstatymo projektu buvo nustatytas laikinojo solidarumo įnašo, taikomo dėl valstybės paramos priemonių ekonomikai skatinti taikymo, infliacijos ir pasikeitusios pinigų politikos krypties, susiformavus nelauktam reikšmingam finansiniam rezultatui, dydis, gautų lėšų panaudojimo tikslas, laikinojo solidarumo įnašo apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo ir administravimo tvarka.
Įgyvendinant įstatymą surinktos lėšos naudojamos karinio mobilumo ir dvigubo naudojimo (civilinėms ir karinėms reikmėms) transporto infrastruktūros, taip pat karinės infrastruktūros, reikalingos priimančiosios šalies paramai užtikrinti, pritaikymo ar sukūrimo projektams finansuoti.
Palaikymą bankų solidarumo įnašui tuomet išreiškė Seimo opozicija, o jo nepalaikė absoliuti dauguma Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos frakcijų atstovų.
Buvo prognozuojama, kad dėl bankų solidarumo įnašo 2023 metais į valstybės biudžetą bus surinkta apie 130 mln. eurų, 2024 metais – apie 230 mln. eurų, o 2025 metais – apie 50 mln. eurų.
Laikinas solidarumo įnašas taikomas visoms kredito įstaigoms, netaikant 400 mln. eurų, t. y. 1 proc. nuo visų rezidentų indėlių ribos, tačiau bazei taikomas koeficientas, atspindintis kiekvienos kredito įstaigos veiklos Lietuvoje dalį. Tokiu būdu atsižvelgiama, kad susidariusi netipinė situacija susiformavo iš esmės dėl ekonominių procesų ir veiklos bei rinkos netobulumų Lietuvoje, o ne dėl finansų įstaigų verslo sprendimų.
