Viena lietuvių pora, negalinti susilaukti savo vaikų, papasakojo, kad nuvyko į Filipinus ir ten sudarė sutartį su surogatine motina, kuri nešioja jų kūdikį.
Pora teiravosi, ar būtų galimybė filipinietei tą vaiką gimdyti Lietuvoje ir ar tas vaikas po gimimo galėtų būti registruojamas lietuvių poros (o ne gimdyvės) vardu.
Atsivežus tokį vaiką į Lietuvą gresia kalėjimas?
Anot advokato Ginto Gustaičio, jei lietuvių pora užsienyje susilauks kūdikio su surogatine motina ir bus pasirašytos visos įmanomos sutartys, klinika nepaaiškins, kas bus, kai šeima su tuo vaiku grįš į Lietuvą.
„Čia neužtenka pasakyti, kad surogatinė motinystė Lietuvoje – nelegali. Surogatinė motinystė yra kvalifikuojama kaip sunkus kriminalinis nusikaltimas – vaiko pardavimas.
Netgi yra pradėtų ikiteisminių tyrimų baudžiamosiose bylose, o už šią veiką baudžiama vienintele bausme – laisvės atėmimu nuo 5 iki 15 metų. Lietuvoje, mano žiniomis, jau yra nuteistų žmonių analogiškose situacijose“, – įspėjo advokatas.
Jis neslėpė, kad parsivežus tokį vaiką iš užsienio kyla labai reali rizika, kad jis bus atimtas, kadangi yra buvę atvejų, kada taip vaiko susilaukusios ir jį į Lietuvą atsivežusios poros yra persekiojamos baudžiamojo kodekso tvarka.
Pašnekovo teigimu, vien prašymas konsultuoti tokiais atvejais advokatą stato į keblią padėtį, kadangi yra prašoma pagalbos siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o tai irgi yra baudžiama:
„Suprantama, konsultacija tegali būti labai paprasta: jokiu būdu negrįžti į Lietuvą, kadangi rizika tapti įtariamuoju, kaltinamuoju ir nuteistuoju yra didžiulė.“
Ką daryti lietuviams, norintiems tokį vaiką auginti?
Pasak G. Gustaičio, surogatinei motinai gimdyti Lietuvoje yra pavojingiau, nes ji gali iš čia ir neišvykti, kol neatliks bausmės.
Jo aiškinimu, jei filipinietė vaiką pagimdytų Lietuvoje, gimimo liudijime ji būtų nurodyta kaip mama, o tėvu ji galėtų registruoti lietuvį.
Tuomet ji (surogatinė motina) turėtų sutikti vaiką įvaikinti tėvo sutuoktinei (lietuvei), tačiau ir toks būdas, anot advokato, nepadėtų išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės.
„Vos tik faktai taps žinomi teismui (o be teismo čia niekaip nepavyks išsiversti), išvadą civilinėje byloje teikianti institucija iš karto praneš policijai pati arba tą padarys teismas.
Aišku, galima tikėtis, kad teisme nebus išsiaiškinta tiesa ir visą situaciją pavyks pateikti kaip sutuoktinio neištikimybės vaisių, kurio sutuoktinė vėliau esą atleido ir netgi sutiko vaiką įsivaikinti. Bet, kartoju, rizika – labai didelė“, – neslėpė specialistas.
Jis pripažino, kad šiuo požiūriu Lietuva yra itin konservatyvi ir, kol nebus padaryta esminių pokyčių įstatymuose, pareigūnų ir prokurorų mąstysenoje, šis būdas – nesuderinimas su tolimesniu gyvenimu Lietuvoje:
„Išvada yra viena – eiti legaliu keliu ir su įvaikinimo tarnybos pagalba įsivaikinti.“
Surogaciją draudžia, o donorystės – ne
Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos narys Artūras Rudomanskis nurodė, kad surogacija yra vienintelis būdas turėti genetinį ryšį su savo vaiku tiems, kurie negali jų susilaukti natūraliai:
„Tai apima ir LGBT bendruomenę, kuriai surogacija dažnai yra viena iš nedaugelio galimybių turėti savo vaikų.“
Gyd. akušerės ginekologės ir Vaisingumo centro vadovės Gražinos Bogdanskienės aiškinimu, surogacija reikalinga, jei moteris gali pastoti, bet negali išnešioti.
Taigi surogatinė motina nešioja genetiškai nesusijusį vaisių, kuris yra sukuriamas iš donorų (tėčio ir mamos) spermos ir kiaušialąstės.
Pasak vaisingumo specialistės, Europoje surogatinė motinystė yra draudžiama – vaikas priklauso gimdyvei, o ne tai, kurios kiaušialąstės buvo panaudotos.
G. Bogdanskienės nuomone, vilčių, kad Europoje surogacija bus įteisinta, yra mažai.
Vis tik Lietuvoje yra įteisinta kiaušialąsčių ir spermos donorystė: „Donorų ląstelės gali būti naudojamos poroje, kuriai po gimdymo ir priklausys naujagimis.
Jokių teisių donorai į naujagimį neturi. Ląstelių donorystė yra anoniminė ir altruistinė.“
Surogacija – moterų išnaudojimas ir prekyba žmonėmis?
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė atkreipė dėmesį, kad šalyse, kur surogacija yra legali, poros moka milžiniškus pinigus, kad galėtų nusipirkti kūdikį.
O tai, anot K. Mišinienės, yra prekyba žmonėmis, kadangi žmogus negali būti parduotas, dovanotas ar atiduotas:
„Mes nuolat girdime iš kolegų, dirbančių šalyse, kur surogacija yra įteisinta, pranešimus apie nesibaigiančias bylas teismuose, kai „ne už pinigus“ motina persigalvoja ir nori susigrąžinti vaiką, o nieko nemokėjusi pusė staiga pateikia savo patirtų išlaidų sąrašus, įrodinėja, kad vaikas yra jų teisėtai įgytas.“
Pašnekovės teigimu, argumentas, kad moterys savanoriškai (ne už pinigus) atiduoda savo vaiką kitiems, tėra „dūmų uždanga“, leidžianti veikti tarsi nepažeidžiant įstatymų ir moralės.
„Ekonomiškai pažeidžiamos moterys gali būti labiau linkusios tapti surogatinėmis motinomis dėl finansinių priežasčių, o tai gali sukelti etinių problemų“, – pridūrė A. Rudomanskis.
Anot KOPŽI vadovės, įteisinus surogaciją klestėtų verbuotojai, tokių sandėrių organizatoriai, vykdytojai, o aukomis taptų moterys, kurių gimdos būtų išnuomotos trečioms šalims ir, žinoma, jų vaikai – parduoti, atiduoti žmonėms, kurie galėtų sau leisti tokius sandėrius.
„Paprastai kalbant, tai, kad turi pinigų, nereiškia, kad gali nusipirkti vaiką“, – pabrėžė K. Mišinienė.
Ar vertėtų įteisinti šį „cinišką biznį“?
2020 m. Lietuvoje buvo priimta rezoliucija, smerkianti bet kokią surogacijos, kaip prekybos žmonėmis ir moterų išnaudojimo, formą.
Viena jos autorių – konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė – naujienų portalui tv3.lt teigė, kad paradoksalu, jog garsiai apie moterų teises plyšaujančiose visuomenėse yra toleruojamas visiškas moters instrumentalizavimas, paverčiant ją gyvuoju inkubatoriumi.
„Moteris filipinietė nešioja kūdikį po savo širdimi, žinodama, kad jis bus iš jos paimtas, nors 9 mėnesius jų širdys plakė kartu. Ciniškas biznis ir jokio žmoniškumo.
Kūdikio ir tos moters atžvilgiu vykdoma atvira prekyba žmonėmis. Tai – nusikaltimas, smerktinas nepaisant jokių „poros norų“. Netoleruotina“, – pabrėžė V. Aleknaitė-Abramikienė.
A. Rudomanskis irgi neslėpė, kad surogacija kelia daug bioetinių ir teisinių klausimų.
Pvz.: ar surogatinė motina turi teisę persigalvoti atiduoti vaiką po gimdymo? Ar ji turi teisę į abortą? Ar vaikas turi teisę žinoti savo biologinius tėvus?
Vis tik, jo nuomone, absoliutus surogacijos draudimas nėra teisingas sprendimas, nes jis atima iš šeimų galimybę turėti vaikų.
Tačiau A. Rudomanskis pabrėžė, kad legalizavimas turėtų būti griežtai reguliuojamas, saugant surogatinių motinų teises, užtikrinant vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus ir išvengiant komercinės surogacijos dėl išnaudojimo:
„Surogacija neturėtų tapti verslo priemone, o turėtų būti humaniškas procesas, skirtas padėti šeimoms. Tarptautinė surogacija taip pat turėtų būti griežtai kontroliuojama, kad būtų išvengta išnaudojimo mažiau išsivysčiusiose šalyse.“
