Ieškant atsakymų, kodėl net ir po trumpų, bet intensyvių liūčių miestai patiria potvynius, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedros dėstytoja dr. Giedrė Godienė siūlo atkreipti dėmesį į pagrindinę to priežastį.
„Miestų gatvių tvindymą pirmiausiai lemia ekstremalėjantys, didelio intensyvumo krituliai, kai per kelias valandas iškrinta paros ar net mėnesio norma“, – įžvalgomis dalinasi dr. G. Godienė.
Ji paaiškina, kad hidrometeorologai lietų skirsto pagal pavojingumą: kai per 12 valandų iškrenta 15–50 mm kritulių, jis laikomas pavojingu, o pasiekus 50–80 mm – stichiniu. Būtent tokios stichinė liūties sukelta vandens srovė 2022 metais Bazorų kaime Alytaus rajone sukėlė gilią žemės nuošliaužą prie pat gyvenamųjų pastatų, sugriovė kelius.
Norint geriau įsivaizduoti tokį kiekį, geografė siūlo paprastą palyginimą: 10 mm lietaus į vieną kvadratinį metrą prilygsta vienam kibirui vandens. Vadinasi, per stichinę liūtį į kiekvieną kvadratinį metrą gali būti išpilti 5–8 kibirai vandens.
Tačiau, pasak mokslininkės, vien lietaus kaltinti negalima. Prie problemos smarkiai prisideda pačių miestų struktūra: dešimtmečius kloti lietaus nuotekų vamzdynai, kurių diametras dabartinėms sąlygoms yra per mažas, didėjantys nelaidžių dangų (asfalto, trinkelių) plotai ir net specifiniai geografiniai ypatumai, kaip Klaipėdoje, kur pakilus jūros lygiui vanduo iš miesto tiesiog nebeturi kur nutekėti.
„Pragaištingas yra ir neūkiškumas, pradedant nešluojamomis gatvėmis ir baigiant statybininkų atsainumu“, – pabrėžia dr. G. Godienė, primindama 2016 m. atvejį Alytuje, kai liūtis išnešė visą rekonstruojamos gatvės pagrindą ir skystu purvu užpylė dideles teritorijas.
Šios problemos sukelia ne tik laikinų nepatogumų, bet ir didžiulių finansinių nuostolių. Pasak geografės, per pastaruosius 40 metų Europoje ekstremalūs klimato reiškiniai pridarė žalos už daugiau nei 446 milijardus eurų, neskaičiuojant visai neseniai įvykusių katastrofų Vokietijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse, nusinešusių šimtus gyvybių.
Miestų planavimas turėtų būti atsakingesnis
Nors ekstremalios liūtys yra pagrindinis potvynių variklis, dr. G. Godienė pabrėžia, kad jos tik išryškina gilesnes, su žmogaus veikla susijusias problemas. Didelė dalis požeminių komunikacijų, įskaitant lietaus nuotekų tinklus, buvo įrengti sovietmečiu, maždaug 1970–1990 metais. Šiandien jų būklė primena tūkstančius renovacijos laukiančių daugiabučių – po žeme driekiasi kilometrai senų, dabartinių apkrovų nebeatitinkančių vamzdynų.
Tačiau, pasak jos, problema yra ne tik infrastruktūros amžius, bet ir planavimo klaidos, kurios daromos ir dabar. Jas lemia įvairūs veiksniai: nuo žinių apie teritorijos ekologines funkcijas stokos iki trumpalaikio požiūrio ar tiesiog godumo, siekiant kuo didesnio pelno iš statybų.
„Stokojant žinių apie teritorijos ekologinį funkcionavimą bei vandentvarką mieste, kai kurie strategiškai svarbūs objektai, pavyzdžiui, serveriai, dislokuojami jautriose tvindymui vietose. Jų užliejimas lėmė e-sveikatos sistemos sutrikimus“, – konkretų žalingų sprendimų pavyzdį pateikia mokslininkė. Ji pabrėžia, kad norint išvengti tokių situacijų, reikia ne pavienių, o sisteminių sprendimų didelėse teritorijose ir asmeninės kiekvieno planuotojo atsakomybės.
Viena esminių problemų, kurią įvardija geografė, yra tai, kad dešimtmečius statybos buvo vykdomos remiantis pasenusiais standartais. Anot jos, statybinės klimatologijos normos buvo atnaujintos tik 2024 metais.
„Jei iki tol oficialiai buvo laikomasi klimato reikšmių, būdingų 1961–1991 metams, tai dabar visuotinai naudojami 1991–2020 metų duomenys“, – aiškina dr. G. Godienė.
Skirtumas tarp šių laikotarpių – milžiniškas. Per pastaruosius 30 metų Lietuvoje ne tik pakilo bendra temperatūra, bet ir trečdaliu padaugėjo dienų, kai karštis viršija +25 laipsnius. Tuo pat metu nyksta žiema, mažėja snieguotų dienų, o krituliai vis dažniau iškrenta skystu pavidalu. Tai lemia dažnesnius plikledžius, žiemos potvynius ir poplūdžius, kurie smarkiai didina erozijos poveikį.
Pasak mokslininkės, tam tikras lūžis įvyko maždaug 2015 metais, kai po itin stiprių potvynių visoje šalyje imta aktyviau ieškoti sprendimų. Kaip pavyzdys, 2018 m. Vilnius ėmėsi keisti lietaus nuotekų vamzdžius į didesnio diametro T. Narbuto gatvėje. „Mokslinis pagrindimas yra prieinamas, atsakingos įmonės tai jau daro“, – teigia geografė, pabrėždama, kad hidrometeorologai gali sumodeliuoti galimus potvynių scenarijus konkrečiose vietose.
Didėjantys kietųjų dangų plotai, pasak dr. G. Godienės, taip pat smarkiai prisideda prie problemos, nes jie koncentruoja vandens srautus ir neleidžia jiems natūraliai susigerti. Nors tikslių naujausių tyrimų nėra, akivaizdu, kad statybų intensyvumas Vilniuje yra didesnis nei prieš 15 metų.
„Dabar Vilniaus senamiesčio užstatytose dalyse turime 60–80 proc. nelaidžių dangų, Užupyje, Naujamiestyje, dalyje Šnipiškių, pramoninėse teritorijose – iki 60 proc.“, – vardija specialistė.
Ji atkreipia dėmesį ir į naują, dažnai neįvertinamą problemą: „Problemą labai aštrina ne tik miestų antžeminių statinių gausėjimas, bet ir sparčiai augantis požemio užstatymas.“ Požeminės automobilių stovėjimo aikštelės ir kitos struktūros dar labiau apriboja natūralų vandens judėjimą grunte, taip didindamos spaudimą paviršinių nuotekų sistemoms.
Vilniuje – didžiausių potvynių židinių neliko
Nors anksčiau vairuotojus varginusių ir nuolat apsemiamų vietų, tokių kaip T. Narbuto ar Geležinio Vilko gatvės, sostinėje nebėra, staigių liūčių keliama patvinimų rizika išlieka aktuali, teigiama Vilnius miesto savivaldybės atsiųstame komentare. Pasak miesto atstovų, tai yra sudėtinė problema, kurią lemia ir miesto plėtra, ir intensyvėjantys klimato reiškiniai.
„Miestas plečiasi, urbanizuojamos naujos teritorijos, o dėl to daugėja kietųjų dangų, mažėja vietų, kur vanduo natūraliai gali susigerti į gruntą. Tuomet vis didesnes apkrovas patiria seniau statyti lietaus nuotekų tinklai“, – aiškinama komentare.
„Visa tai užkemša lietaus vandens surinkimo šulinėlius ir dar labiau apriboja vandens patekimą į paviršinių nuotekų tinklą“, – pabrėžia savivaldybė.
Dėl šių priežasčių perteklinis vanduo teka gatvėmis ir kaupiasi žemiausiose vietose. Kaip informuoja savivaldybė, šiemet didesnių ar mažesnių patvinimų jau pasitaikė Kalnėnuose (Lukšinės g.), taip pat Apkasų, Vėtrungių, Taurupės, Oslo gatvių žemiausiose dalyse bei Savanorių prospekte.
Pasak miesto atstovų, su problema kovojama dviem kryptimis. Kaip trumpalaikė priemonė, „Grinda“ avarinės tarnybos nuolat stebi orų prognozes ir, artėjant liūtims, planuoja darbuotojų pamainas, kad galėtų operatyviai valyti užsikimšusius latakus.
Tačiau strateginis tikslas, pasak savivaldybės, yra ilgalaikė paviršinių nuotekų tinklo plėtra. Kaip pavyzdžiai pateikiami jau įgyvendinti projektai: prieš dvejus metus baigtas magistralinis tinklas Šeškinėje ir neseniai atlikti darbai Kalvarijų gatvėje.
Šiuo metu lietaus nuotekų tinklai tvarkomi Tarandėje, Riovonių ir Vokiečių gatvėse. Artimiausiu metu dideli projektai numatomi Trakų, J. Basanavičiaus, Maironio, Barboros Radvilaitės, Džiaugsmo, Antakalnio bei P. Vileišio gatvėse.
Be to, rengiamas naujas Vilniaus miesto paviršinių nuotekų tvarkymo specialusis planas, kuriame bus numatytos naujų kaupyklų ir valymo įrenginių vietos.
Kaune problemą aštrina gyventojų elgesys
Praūžusios smarkios liūtys Kaune taip pat nuolatos skatina ieškoti atsakymų kodėl kai kurios miesto gatvės vis dar skęsta. „Kauno vandenys“ atstovų teigimu, kaip ir Vilniuje, pagrindinė patvinusių gatvių priežastis – ekstremalus kritulių kiekis, viršijantis bet kokių, net ir naujai įrengtų, tinklų galimybes.
Tačiau prie šios problemos prisideda ir kauniečiai ir Kauno rajono gyventojai, kurie savavališkai prijungia savo namų stogų lietvamzdžius prie buitinių nuotekų tinklų. Šie tinklai nėra pritaikyti lietaus vandeniui, todėl per liūtis vamzdžiai persipildo, o į paviršių iškelia ne švarų vandenį, o fekalijomis užterštas nuotekas.
„Dėl šios priežasties skęsta ne tik gyventojų sklypai ar patalpos – mišrios nuotekos patenka ir į vandens telkinius, upelius“, – aiškina bendrovės atstovai.
Nepaisant to, „Kauno vandenys“ atstovai priduria, kad patvinusių gatvių problema nėra ignoruojama. Vietoje to investuojama į įvairius projektus, kurie padėtų susitvarkyti su vandens pertekliumi. Šiuo metu darbai vyksta H. ir O. Minkovskių, Lubinų, Griunvaldo ir kitose gatvėse. Jau rengiami projektai ir 2025–2026 metais darbai prasidės dar keliolikoje gatvių, tarp kurių: Julijanavos g., Jaunųjų Talkininkų g., Medynėlių g., Vaišvydavos plentas, Šv. Gertrūdos g., M. Daukšos g., M. Valančiaus g. ir kitos Senamiesčio gatvės. Taip pat numatyti darbai dalyje Užliedžių, Bernatonių ir Pakaunės gatvių.
Apskritai, „Kauno vandenų“ atstovai teigia, kad padėtis mieste yra geresnė nei prieš penkerius metus. Anksčiau nuolat skendusios gatvės po rekonstrukcijų tapo saugesnės, tačiau dabar išryškėjo kitos probleminės vietos, kurios bus tvarkomos ateityje.
Klaipėdos infrastruktūra – pasenusi
Klaipėdos gyventojai taip pat jaučia smarkių lučių pasekmes, tačiau anot „Klaipėdos vanduo“ atstovų, problema slypi dešimtmečių senumo infrastruktūroje, kuri nebepajėgi atlaikyti nei išaugusio miesto, nei klimato kaitos mestų iššūkių. Kita vertus, teigiama, kad problemai spręsti jau suplanuotos rekordinės investicijos.
Kaip teigia įmonės Komunikacijos vadovė Justina Kazragytė, hidraulinis modeliavimas pietinėje miesto dalyje buvo vienas iš reikšmingų žingsnių pereinant nuo pavienių sprendimų prie sisteminio planavimo. Remiantis modeliavimo rezultatais, įmonei pavyko identifikuoti jautriausias vietas, kurioms reikalingi infrastruktūriniai sprendimai.
Anot J. Kazragytės, Klaipėdoje yra apie 360 km eksploatuojamų paviršinių nuotekų tinklų ir šiuo metu planuojama ne tik naujų tinklų statyba bei senųjų rekonstrukcija, bet ir siurblinių našumo didinimo darbus.
„Taip pat esame nusimatę papildomus hidraulinio modeliavimo darbus, leidžiančius tiksliau prognozuoti tinklų apkrovas bei planuoti sprendimus jautriausiose vietose ir kt. Vien 2025–2026 metais numatome investuoti daugiau nei 7,3 mln. eurų į būtinos infrastruktūros plėtrą ir modernizavimą“, – teigia pašnekovė.
„Suprantame gyventojų lūkesčius – rezultatų norisi greitai. Tačiau infrastruktūriniai sprendimai reikalauja nuoseklaus planavimo, viešųjų pirkimų, projektavimo ir investicijų“, – pabrėžia komunikacijos vadovė, žadėdama tvarius ir ilgalaikius sprendimus.
Gyventojai gali imtis iniciatyvos
Nors patvinusių gatvių problemą reikia spręsti imantis kompleksinių sprendimų, dr. G. Godienė pabrėžia, kad gyventojai nėra bejėgiai. Anot jos, apgalvoti ir atsakingi individualūs sprendimai, ypač renkantis vietą ir projektuojant būsimus namus, gali ne tik apsaugoti asmeninį turtą, bet ir sumažinti naštą visai miesto infrastruktūrai.
Pasak dr. G. Godienės, didžiausia klaida – vertinti sklypą kaip tuščią popieriaus lapą. Prieš priimant sprendimus, būtina atlikti namų darbus ir suprasti, kokioje vietoje atsidurs jūsų namai.
„Visiems rekomenduoju pasidomėti vieta, kurioje gyvenate ar rengiatės įsikurti, kokia ji – dar be Jūsų statinių. Kiekviena vieta – savita, turite tai gerbti“, – pataria mokslininkė.
Ji ragina neapsiriboti architekto konsultacija, bet pasitarti ir su geografu, geologu ar kraštovaizdžio specialistu, kuris išmano „kaip veikia Žemė“. Būtina užduoti nepatogius klausimus: kokio senumo yra požeminiai tinklai greta? Kur aplinkiniai sklypai nuveda savo vandenį – galbūt tiesiai į jūsų teritoriją? O gal nusižiūrėta vieta yra miesto gamtinio karkaso dalis, svarbi vandens sulaikymui, ir jos užstatymas turės neigiamų pasekmių visai apylinkei?
Anot geografės, svarbu įvertinti savo sklypo padėtį aplinkos atžvilgiu. „Kokioje pozicijoje mano teritorija – aukštutinėje, vidurinėje ar žemutinėje padėtyje reljefo atžvilgiu ir kaip dėl to turiu bendrauti su kaimynais, ką galime padaryti bendrai, kad neužstatytos zonos būtų kiek galima vientisesnės?“ – klausimus, kuriuos verta apsvarstyti, vardija dr. G. Godienė.
G. Godienė taip pat siūlo taikyti žiedinės ekonomikos principus ir savo kieme. Užuot kuo greičiau nuvedus vandenį į lietaus kanalizaciją, verta pagalvoti, kaip jį panaudoti.
„Verta galvoti žiediškai: ar vanduo, kuris čia gali iškristi stiprių ir ilgalaikių liūčių metu, galės susigerti į gruntą? Kaip formuoti paviršių, kai vanduo ilgai gali laikytis sklype? Koks turi būti sklypo apželdinimas, kad užtektų gamtos teikiamo lietaus ar bent jo nereikėtų nuolat laistyti, o gal – sausinti?“ – sako ji.
Galiausiai, mokslininkė ragina pažvelgti į statybas iš ilgalaikės perspektyvos ir kvestionuoti įprastus sprendimus. Ar tikrai visą kiemą reikia iškloti trinkelėmis – galbūt galima įrengti korio tipo dangą, pro kurią auga žolė? Ar įmanoma sumažinti pastatų užimamą plotą? Kaip suprojektuoti stogą ir lietvamzdžius, kad vanduo būtų tolygiau paskirstomas po sklypą? Pasak jos, net tokios smulkmenos kaip terasos lentų spalva (kad ant jos būtų galima vaikščioti basomis) yra atsakingo ir tvaraus požiūrio dalis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
