Su tokia problema susidūrė vilnietė Ieva (tikras vardas ir pavardė reakcijai žinoma). Ji daugelį metų užima neblogas pareigas įmonėje, kuri veikia pramogų srityje.
„Dėl karantino nebevykdome jokios veiklos, tad pirmiausia pasiėmiau dar neišnaudotų kasmetinių atostogų. Tačiau jos greitai baigsis ir tada klausimas, ką daryti toliau. Darbdavys siūlo išeiti į prastovas, bet per jas mokėtų gerokai mažesnę algą.
Iš kitos pusės, dėl darbų gausos ir šeiminių reikalų ilgokai atidėliojau vieną nedidelę operaciją. Po jos kurį laiką vis tiek reikėtų būti namuose ir tikėčiausi ligos išmokos. Bet net nežinau, ką daryti, kad šeimos finansai nukentėtų mažiausiai“, – pasakojo skaitytoja.
Neskaičiuoja, nes nėra alternatyva
Portalo tv3.lt žurnalistas paprašė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, taip pat „Sodros“ suskaičiuoti, kada panašiais atvejais, koks pasirinkimas finansiškai yra naudingiausias darbuotojui. Tačiau institucijų specialistai atsisakė tai padaryti.
„Ligos išmoka nėra alternatyva, nes nedarbingumo pažymėjimą gydytojas išduoda tik tuomet, kai: žmogus serga; karantino metu prižiūri mažametį vaiką, kuris negali lankyti ugdymo įstaigos; privalo izoliuotis.
Ligos išmoka nėra asmens pasirinkimas. Jeigu paaiškėja, kad nedarbingumo pažymėjimas išduotas ir ligos išmoka skirta nepagrįstai, ją gali tekti grąžinti“, – atsiųstame komentare nurodė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Ji taip pat informavo, kad visi prastovose esantys darbuotojai turi žinoti, kad nors prastovos metu darbuotojas nedirba, darbdavys jam turėtų mokėti ne mažiau nei 607 eurus „ant popieriaus“ arba 437 eurus „į rankas“.
Esą siekiant pagelbėti darbdaviams, yra nustatyta valstybės subsidija už prastovoje esantį darbuotoją.
Subsidija už darbuotoją, nesulaukusį 60 m. – 90 proc. nuo jo darbo užmokesčio, bet ne daugiau nei 607 eurai arba 70 proc. nuo darbo užmokesčio, bet ne daugiau nei 910,5 eurų.
Subsidija už 60 m. ar vyresnį darbuotoją: 100 proc. nuo darbo užmokesčio, bet ne daugiau nei 607 eurai arba 70 proc. nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio, bet ne daugiau nei 910,5 eurų.
Ką rodo oficialios skaičiuoklės
Paprasčiausia sužinoti, ar labiau apsimoka ne visa alga per prastovą, ar ligos išmoka, yra pasinaudojus „Sodros“ puslapyje skelbiamomis darbo vietos ir ligos išmokos skaičiuoklėmis.
Darbo vietos skaičiuoklėje tereikia įvesti gaunamą atlyginimą į rankas ir gautą priskaičiuotą atlyginimą įvesti į ligos išmokos skaičiuoklę (joje dar reikia pasirinkti laikotarpį, už kurį norite skaičiuoti išmoką).
Pavyzdžiui, jeigu į rankas gaunate vidutiniškai 500 eurų, jūsų priskaičiuotas atlyginimas ant popieriaus bus kiek daugiau nei 700 eurų. Jeigu visą spalį būtumėte nedarbingi ir už visą jį būtų mokama ligos išmoka, tuomet į rankas gautumėte 360,46 euro.
Jeigu visą spalį būtumėte prastovoje ir per jį darbdavys jums vietoje įprastinės algos nustatytų 607 eurų dydžio minimumą neatskaičius mokesčių, tai į rankas gautumėte 447 eurus.
Jeigu į rankas įprastai gaunate 800 eurų, tai „popierinė“ jūsų alga yra beveik 1230 eurų. Tiek uždirbant, bet visą spalį prasirgus, jums į sąskaitą būtų pervesta 633,07 euro ligos išmokos.
Jeigu darbdavys jums moka 1000 eurų algą į rankas, tai neatskaičius mokesčių jį būtų beveik 1582 eurai. Prasirgus spalį, už ją priklausytų 814 eurų ligos išmoka atskaičius visus mokesčius.
Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienas mėnuo turi skirtingą darbo dienų skaičių (tik už jas mokama ligos išmoka), todėl priklausomai nuo mėnesio jos dydis gali svyruoti.
Bet kokiu atveju, sprendžiant iš skaičiuoklės, jeigu uždirbate į rankas 786 eurus ir daugiau, tai už visą spalio mėnesį būtumėte gavę didesnę ligos išmoką nei prastovos algą su maksimalia ministerijos subsidija jai.
Viskas priklauso nuo įprastinės ir karantininės algos
Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentė Daiva Čibirienė pastebi, kad naudingiausias pasirinkimas darbuotojui priklauso nuo daugelio aplinkybių. Labiausiai – nuo įprastinio jo darbo užmokesčio ir to, kiek jam būtų mokama per prastovas.
„Uždirbantiems tik minimalią algą, kuri šiuo metu yra 607 eurai neatskaičius mokesčių, visada geriausia yra eiti į prastovas. Tokiu atveju jis nieko neparanda – nei stažo, nei atostoginių, nieko, šiuo požiūriu jam viskas bus gerai.
Jeigu toks žmogus susirgtų, tai ligos atveju „Sodra“ jam nemokėtų 100 proc. algos dydžio ligos išmokos (tik slaugos atveju mokamas šimtaprocentinė išmoka). Vadinasi, išmoka bus mažesnė nei minimali alga. Dėl to darbuotojui neapsimokės sirgti“, – aiškino D. Čibirienė.
Vis dėlto, pasak jos, jeigu analizuotume situaciją darbuotojo, kurio alga yra didesnė nei minimali, tada reikėtų skaičiuoti ir lyginti, kiek darbdavys moka prastovų metu.
„Jeigu tai yra prastovos dėl karantino, darbdavys gali mokėti minimalią arba didesnę algą. Čia jau priklauso nuo darbdavio, jis laisvas rinktis.
Tarkime, daugelis darbdavių per prastovą moka minimumą (nors kai kurie moka ir daugiau). Jeigu žmogaus įprastinė alga yra didesnė nei minimali, išėjęs į prastovą jis gali daug prarasti, nes jam bus mokama gerokai mažiau – 3–4 kartus mažiau, priklausomai nuo jo algos“, – komentavo asociacijos vadovė.
Tokiam žmogui susirgus, išmoka iš „Sodros“ bus 62,06 proc. nuo jo vidutinio darbo užmokesčio, kuris skaičiuojamas už tris mėnesius, mokėtus iki mėnesio, buvusio prieš susirgimą.
„Jeigu tas atlyginimo vidurkis yra didelis, tai net padauginus jį iš 62,06 proc., ko gero, išeis didesnė suma nei minimali mėnesinė alga ir žmogus gaus daugiau. Taigi, jei alga iki karantino buvo didelė, žmogui geriau yra sirgti. Bet jeigu jis turėjo minimalią algą, tai jam geriau yra prastova“, – pasakojo D. Čibirienė.
Jos teigimu, svarbu yra įvertinti ir gyventojų pajamų mokestį. Darbo užmokesčiui skaičiuojamas 20 proc. dydžio šio mokesčio tarifas, o ligos išmokoms – 15 proc.
Draugiškas susitarimas arba bankrotas?
Be kita ko, D. Čibirienė atkreipė dėmesį, kad prastovų metu darbdavys gali bet kada pareikalauti sugrįžti į darbą. Jeigu darbuotojas susirgo ar jam atlikta kokia nors operacija, tikriausiai jis negalės sugrįžti bet kada.
„Kita vertus, jeigu darbdavys skelbia prastovą, veikiausia jis nebeturi jokių finansavimo resursų. Tokiu atveju darbuotojui reikėtų pasižiūrėti į įmonę kaip į partnerį. Galbūt nereikėtų užsimerkti ir užsispyrus reikalauti, kad iš kur nori, iš ten tegul ir traukia pinigus.
Daug kas renkasi bankrutuoti. Tokiu atveju baigiasi ir prastovų mokėjimas. Jei įmonei skelbiamas bankrotas, darbdavys nebeturi pareigos ieškoti šaltinių iš kur paimti pinigus. Taigi darbuotojui išmokama tiek, kiek liko įmonės banko sąskaitose ir kiek dar galima paimti iš garantinio įmokų fondo, į kurį darbdavys darė įmokas daugelį metų“, – svarstė pašnekovė.
Anot jos, dažniausiai tokiais atvejais, darbuotojai nebeatgauna visų išmokų, kurios jiems priklausytų: įsiskolinimų už prastovas, neišmokėto darbo užmokesčio likučio ar sukauptis sumos už nepanaudotas atostogas.
Garantinis fondas riboja išmokų dydį iki 6 minimalių algų (3642 eurų) dydžio. Vadinasi, žmogus prarastų dvigubai ar trigubai, jeigu neieškotų sutarimo su darbdaviu.
Feniksai ir gudručiai
D. Čibirienė pastebėjo, kad dalis įmonių, „feniksinių“ darbdavių, jau yra išdirbę tam tikras schemas, ką daryti dabartinėje situacijoje.
„Daug kas lengva ranka renkasi bankrotą. Paskelbia prastovas, per prastovų laiką išima likusias lėšas iš įmonės ir skelbia bankrotą. O į kitas įmones, sumažėjus veiklos apimtims, persikelia tik šiai dienai reikalingą ženkliai mažesnį darbuotojų skaičių. Ir tada iš viso apleidžia „senas“ įmones.
Paliktose „tuščiose“ įmonėse darbuotojai gali tikėtis tik išmokų iš garantinio fondo ir jie dažniausiai nebegauna visko, kas jiems priklausytų, jei įmonė nebankrutuotų“, – aiškino asociacijos vadovė.
Jos teigimu, valstybė neturi išsamaus bankrutavusių įmonių registro, neseka ir neskelbia viešai tokių „gudruolių“ akcininkų (vadovų), kurie daugelį metų naudoja garantinio fondo lėšas tam, kad nesumokėtų net to, ką jų darbuotojas seniai uždirbo. Nėra skaičiuojama ir neviešinama informacija, kiek darbuotojai prarado dėl konkrečios įmonės bankroto.
„Sąžiningai dirbančiam verslui yra sudėtinga konkuruoti su tokiais „verslininkais“, kurie gali taikyti mažesnes kainas, nes dalis sąnaudų bus dengiama ne iš įmonės lėšų“, – apgailestavo pašnekovė.
Anot jos, bet kokiu atveju, jeigu įprastinė žmogaus alga yra gerokai didesnė už minimumą, tai jam labiau apsimokėtų sirgti nei būti prastovose. Be kita ko, prastovoms užtrukus tris mėnesius, vėliau skaičiuojant atostoginius, būtų imamas darbo sutartyje nurodytas atlyginimas. Jis gali būti mažesnis nei faktinis, nes dalis darbuotojų gauna įvairius priedus, premijas ir kitas išmokas.
