Griežtos sankcijos – piniginės baudos, teisės vairuoti atėmimas, transporto priemonių konfiskavimas – teoriškai turėtų veikti kaip atgrasymo priemonė. Vis dėlto statistika rodo priešingą tendenciją.
Per šešis 2025 metų mėnesius Lietuvos policija užfiksavo 8 983 atvejus, kai asmenys vairavo neblaivūs. Šis rodiklis neapima pavojingesnių atvejų, kai alkoholio koncentracija kraujyje viršijo 1,5 promilės, tad tikrasis apsvaigusių vairuotojų skaičius yra dar didesnis.
Kaip Lietuva atrodo Europos mastu?
2024 metais paskelbtas Europos Komisijos tyrimas atskleidė, kad Europos Sąjungoje nuo 1,5 iki 2 proc. visų nuvažiuotų kilometrų įveikiami viršijus leistiną alkoholio koncentraciją kraujyje. Tyrime taip pat teigiama, kad apie 25 proc. visų žūčių keliuose yra susijusios su alkoholiu.
Vis dėlto ataskaitoje pažymimos ir teigiamos tendencijos. Per dešimtmetį (2011–2021 m.) žuvusiųjų dėl vairavimo apsvaigus skaičius sumažėjo 37 proc., tuo metu bendras eismo aukų skaičius sumažėjo 30 proc. Tačiau Europos transporto saugumo tarnybos duomenys rodo, kad alkoholio įtaka eismo saugumui įvairiose ES valstybėse labai skiriasi.
Didžiausią žūčių keliuose, susijusių su alkoholiu, dalį fiksavo Portugalija ir Slovėnija – po 37 proc., Airija – 36 proc., Prancūzija – 32 proc., Ispanija – 29 proc., Kroatija – 27 proc., Norvegija – 25 proc. Tuo metu žymiai mažesni rodikliai nustatyti Čekijoje (10 proc.), Lietuvoje (17 proc.) ir Suomijoje (20 proc.).
Ministerija – būtina nulinė tolerancija iš visuomenės
Susisiekimo ministerija, siekdama mažinti apsvaigusių vairuotojų keliamą grėsmę, pabrėžia, kad svarbiausias ilgalaikis tikslas – mažesnis žūčių skaičius šalies keliuose. Šis tikslas įgyvendinamas pasitelkiant teisines, švietimo ir visuomenės įtraukimo priemones.
2023 m. buvo pasirašytas tarpinstitucinis Memorandumas dėl eismo saugumo programos „Vizija – nulis“ įgyvendinimo. Prie šio dokumento prisijungė 11 institucijų – keturios ministerijos ir septynios pavaldžios įstaigos. Jos įsipareigojo iki 2030 m. reikšmingai sumažinti žūčių skaičių – iki ne daugiau nei 30 žuvusiųjų 1 mln. gyventojų. Palyginimui – 2020 m. šis rodiklis siekė 63.
Ministerija pabrėžia, kad institucijų bendradarbiavimas – svarbus, bet nepakankamas. Esminis vaidmuo tenka visuomenei. Tik visuotinis sąmoningumo augimas ir nulinės tolerancijos alkoholio vartojimui prie vairo principo taikymas gali užtikrinti realų pokytį. Ministerijos atstovų teigimu, aplinkiniai privalo būti nepakantūs neblaiviems vairuotojams – ne tylūs stebėtojai, o aktyvūs prevencijos dalyviai.
Gyventojų apklausa – šokiruojanti
2024 m. spalį–2025 m. kovą Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA) įgyvendino plataus masto socialinę kampaniją „Nebūk bendrininkas“. Jos tikslas – mažinti visuomenės toleranciją vairavimui apsvaigus ir skatinti gyventojus neignoruoti pavojingo elgesio.
Kampaniją lydėjo reprezentatyvi visuomenės apklausa, kurios rezultatai atskleidė šokiruojančią realybę. Net 84 proc. neblaivių vairuotojų nėra buvę sulaikyti ar sudrausminti aplinkinių. Dar labiau kelia nerimą tai, kad 9 iš 10 respondentų, net ir pastebėję alkoholio pavartojusį vairuotoją, nesiimtų jokių veiksmų jam sustabdyti.
Šie skaičiai byloja apie giliai įsišaknijusį pasyvumą ir tylų pritarimą pavojingam elgesiui. Tačiau LTSA viliasi, kad kampanija davė vaisių. Pakartotinė apklausa parodė, kad išaugo gyventojų dalis, kuri pripažįsta būtinybę prisiimti daugiau asmeninės atsakomybės ir užkirsti kelią išgėrusio asmens sėdimui prie vairo.
Vairavimas išgėrus – kultūros dalis?
Vilniaus Universiteto filosofijos fakulteto sociologijos docentas dr. Daumantas Stumbrys vertindamas šią problemą siūlo pažvelgti giliau – ne tik į statistiką, bet ir į visuomenės kultūrinius įpročius.
„Neblaivūs prie vairo sėda todėl, kad Lietuvoje vis dar vartojama daug alkoholio“, – teigia D. Stumbrys. Nors oficialūs duomenys fiksuoja tam tikrą vartojimo mažėjimą, sociologo vertinimu, tiek bendras alkoholio suvartojimo mastas, tiek su juo susijęs mirtingumas vis dar išlieka itin aukšti.
Anot jo, alkoholio vartojimas Lietuvoje dažnai būna impulsyvus ir žalingas: „Vienu kartu išgeriama daug, o po to tęsiamos kasdienės veiklos. Viena iš jų – vairavimas.“ Kai alkoholis tampa natūraliu šeimos švenčių ar net vakaro prie televizoriaus palydovu, atsiranda ir tolerancija vairavimui išgėrus.
„Tai – kultūrinė problema. Sovietmečiu susiformavęs požiūris į alkoholį kaip įprastą kasdienybės dalį vis dar gyvas. Todėl net ir matant akivaizdžiai netinkamą elgesį – kai žmogus išgėręs sėda prie vairo – dažnas susilaiko nuo kišimosi. Gal tik truputį išgėrė. Gal nieko nenutiks“, – komentuoja sociologas.
Jis siūlo prisiminti rūkymo pavyzdį: tai, kas anksčiau buvo priimtina – rūkymas kavinėse, autobusuose ar net ligoninėse – šiandien yra ne tik uždrausta, bet ir socialiai netoleruojama. „Kai visuomenė pradeda suvokti, kad tam tikras elgesys kelia grėsmę kitiems, keičiasi ir normos“, – pabrėžia D. Stumbrys.
Švietimas ar dar didesnės baudos. Kas išspręstų problemą?
Paklaustas, kaip vertina šiuo metu taikomas prevencines priemones ir kokios iš jų galėtų veiksmingai spręsti vairavimo išgėrus problemą, D. Stumbrys sako, kad svarbiausia – ne kiek lėšų skiriama, o kokios priemonės taikomos. Kai kurios iš jų gali būti brangios, bet neveiksmingos. Kitos – paprastos, bet turinčios realų poveikį.
„Jeigu priemonė yra pagrįsta įrodymais – ji vertinga. Pavyzdžiui, alkoholio reklamos draudimas. Valstybei tai beveik nieko nekainuoja, tačiau mažėjant vartojimui, sumažėja ir su alkoholiu susijusių eismo įvykių“, – pabrėžia mokslininkas. Jo nuomone, veiksmingiausi yra tie sprendimai, kurie mažina alkoholio prieinamumą arba silpnina jo norminį statusą visuomenėje. Būtent tai sukuria ilgalaikį pokytį.
Vis dėlto tik visuomenės švietimas, anot D. Stumbrio, problemos neišspręs. Daugelio tyrimų duomenys rodo, kad efektyviausios yra kontrolės priemonės – ne informacinės kampanijos ar didesnės baudos, o realūs fiziniai barjerai. „Alkoblokai automobiliuose, alkoholio pardavimo ribojimas degalinėse – tai priemonės, kurios tiesiogiai užkerta kelią galimybei vartoti alkoholį ir vairuoti. Ir tai veikia“, – aiškina jis.
Sociologas taip pat kritiškai vertina tik baudomis grindžiamą politiką. Ypač tais atvejais, kai kalbama apie pakartotinius pažeidėjus. Pasak jo, tokie asmenys neretai turi priklausomybių ar psichologinių problemų, todėl būtinos privalomos elgesio keitimo programos. „Kursai, terapijos, priklausomybės gydymas – tai nėra privilegija, tai būtina intervencija. Jei žmogus jau neteko teisės vairuoti, automobilio, susilaukė baudų, bet vis tiek kartoja pažeidimus – akivaizdu, kad reikia sisteminių sprendimų, nukreiptų į patį žmogų.“
Pasak D. Stumbrio, tokios investicijos atsiperka. Net jei pavyksta pakeisti tik dalies asmenų elgesį, tai vis tiek mažina pavojų kitiems eismo dalyviams. „Viena gyvybė keliuose kainuoja labai daug. Jei galime ją išsaugoti investuodami į žmogų – tai jau yra laimėjimas“, – pabrėžia jis.
Iš kurių šalių Lietuva galėtų pasimokyti?
Nors Lietuvoje neblaivių vairuotojų keliama rizika vis dar išlieka opi problema, kai kuriose srityse Lietuva sugebėjo parodyti pažangą. D. Stumbrys primena, kad prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuva buvo minima tarp sparčiausiai pažangą darančių valstybių pagal eismo saugumo rodiklius. Tačiau norint judėti pirmyn, būtina mokytis iš tų, kurie jau įgyvendino ilgalaikę, įrodymais grįstą politiką.
Kaip sektiną pavyzdį jis įvardija Skandinavijos šalis. Jose prevencinės priemonės kuriamos ne kampanijų principu, o remiantis moksliškai pagrįstais sprendimais. Strategijos – ilgalaikės, kryptingos, orientuotos į vieną aiškų tikslą: nulinę toleranciją pavojingam elgesiui keliuose. Pasak mokslininko, būtent tai ir leidžia šioms šalims nuosekliai mažinti avaringumo rodiklius.
Vis dėlto, anot D. Stumbrio, vien bausmių neužtenka. Net Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad svarbiausia ne pati sankcija, o jos neišvengiamumas. „Jei žmogus žino, kad bus patikrintas ir pagautas – jis nevairuos išgėręs. Bet jei tikimybė būti sustabdytam maža – rizika atrodo priimtina“, – aiškina sociologas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį į darbdavių vaidmenį. Kai kuriose pavojingose profesijose Lietuvoje jau dabar atliekama blaivumo patikra darbo vietoje – ir tai duoda rezultatų. „Jei žinai, kad ryte tikrins – elgsiesi atsakingiau iš vakaro. Tai paprasta, bet veikia“, – pažymi jis.
Tačiau, anot pašnekovo, vien institucijų pastangų neužtenka. Ne mažiau svarbi ir artimoji aplinka – būtent ji dažnai nulemia, ar žmogus bus sustabdytas prieš sėdant prie vairo išgėrus. „Kai niekas nesako „stop“, kai niekas nesikiša – formuojasi tylus pritarimas. Tolerancija, kuri leidžia tam vykti“, – sako D. Stumbrys.
Jo nuomone, tik kompleksinis požiūris gali užtikrinti realią pažangą: „Reikia ilgalaikių, nuoseklių ir tyrimais pagrįstų sprendimų – nuo patikros ir kontrolės iki švietimo, priklausomybių gydymo ir kultūrinių normų keitimo. Tai neturi būti atsitiktiniai projektai. Tai turi tapti nuolatine valstybės politika.“
