Paniškas susirūpinimas, ar Europa nepateks į energetinius Rusijos voro tinklus, nėra naujas dalykas, tvirtina britų dienraštis „The Times“ (http://timesonline.co.uk). Šaltojo karo įkarštyje JAV Centrinę žvalgybos valdybą neramino iš Sovietų Sąjungos į Europą tiesiami dujotiekiai ir naftotiekiai. Ypatingą susirūpinimą kėlė 4,6 tūkstančių kilometrų ilgio dujotiekio, jungiančio milžinišką gamtinių dujų telkinį Urengojuje su Centrinės Europos šalimis per Ukrainą, statybos planas.
CŽV šnipai baiminosi, kad priklausomybė nuo rusiškų dujų pakirs Europos ryžtingumą ir pavers niekais prezidento Reagano planą ekonominėmis sankcijomis atimti resursus iš sovietinės karo mašinos.
JAV valstybės departamentas padarė viską, kad įtikintų europiečius nepirkti rusiškų dujų, o Reaganas įvedė sankcijas bendrovėms, gaminančioms dujų turbinas. Iš Reagano valdymo metais JAV nacionalinio saugumo tarybai priklausiusio Thomaso Reedo ataskaitos aiškėja, kad CŽV net buvo surengusi diversiją Urengojaus dujotiekyje. Tada buvo panaudotas pirmasis “Trojos arklio” tipo kompiuterinis virusas, sutrikdęs dujotiekio programinės įrangos darbą. Jis sumažino dujų slėgį vamzdyne iki pavojingo lygio. T. Reedas tvirtina, kad būtent tai sukėlė galingą dujotiekio sprogimą ir didelį gaisrą 1982 metais.
Buvę KGB darbuotojai jo ataskaitą vadina kvailyste. Pasak jų, dujotiekis sprogo dėl klaidų, kurios buvo padarytos statybos metu. Tačiau abejonių nekelia faktas, kad Jungtinės Valstijos tuo metu dėjo visas pastangas, kad sutrukdytų sovietams užimti Europos energetikos rinkas. JAV siūlė savo anglį energijos šaltinių deficitui įveikti ir pasisakė už aktyvesnį kitos alternatyvos – norvegiškų dujų – naudojimą. Tačiau vamzdynai buvo nutiesti, ir Rusija pasirodė esanti absoliučiai patikima energijos resursų tiekėja. Taip buvo iki praėjusio sausio, kai “Gazprom” nutraukė dujų tiekimą Ukrainai. Šią savaitę atėjo Baltarusijos eilė. Po ginčų dėl dujų kainos ir naftos tranzito tarifų “Transneft” atjungė naftotiekio atšaką, einančią per buvusios sovietinės respublikos teritoriją. Sumažėjo “Urals” rūšies naftos tiekimas į Lenkiją, Vokietiją ir Slovakiją.
Nereikėjo būti šaltojo karo zombiu, kad nematytum, kaip Europos Sąjunga buvo patenkinta savo energetiniu saugumu. Tačiau šnipai buvo teisūs: jų pranašystė apie tai, kad Kremlius ims naudoti energetiką kaip užsienio politikos įrankį, buvo priešlaikinė, bet visiškai teisinga. Jie buvo teisūs sakydami, kad būtina didinti norvegiškų dujų gavybą ir tiekimo apimtis (jos kaip tik tuo metu buvo pradėtos tiekti D. Britanijai, beje, be jokios vyriausybės paramos). Jie buvo teisūs ir kalbėdami apie Kaspijos jūrą ir Europą sujungiančių dujotiekių bei naftotiekių būtinumą. Prieš dešimt metų kai kurie šaipėsi iš šio projekto, vadindami jį ekonomiškai nenaudinga politine avantiūra. Dabar nafta iš Kaspijos jūros “British Petroleum” vamzdynu teka į Viduržemio regioną, ir šis kelias padeda išvengti “Transneft” nagų, be to, tampa ypač svarbia alternatyva silpnai naftos srovei iš Irako.
Europa pagaliau ruošiasi suformuluoti savo energetinę politiką. Šiandien ji pradės aptarinėti bendrąją politiką Rusijos atžvilgiu. Ji taip pat graso kumščiu didelėms Europos bendrovėms, žadėdama jėga padalinti vamzdynų ir energetinių sistemų nuosavybę, jei konsolidacija trukdo konkurencijai.
Konkurencija – esminis klausimas, tačiau, deja, nuosavybės perskirstymas energijos išteklius importuojančiose šalyse rinkos sąlygomis nėra itin geras dalykas, kai tiekėjų pasirinkimas toks mažas.
Europos Komisijos pasirinkta kryptis griauti vertikaliąją energetikos gigantų integraciją visiškai priešinga tam, ko atkakliai siekia energetiniu saugumu susirūpinusios Europos kompanijos. Dujas tiekiančios bendrovės, pradedant britų “Centrica”, baigiant italų “Eni”, trokšta sudaryti sandorius su “Gazprom”, siūlydamos Rusijos bendrovei dalį savo vartotojų rinkos mainais į padidintas dujų tiekimo apimtis.
Dauguma Europos Komisijos narių, ypač konkurencijos komisarė Neelie Kroes, norėtų priversti “Gaz de France” ir “E.ON” parduoti savo vamzdynus kokiai nors už energijos tinklus atsakingai valstybinei kompanijai. Tačiau mažai tikėtina, kad būtų priimtas įstatymas dėl nuosavybės padalijimo – Prancūzija ir Vokietija dės visas pastangas, kad užblokuotų tokį sprendimą. Jeigu Kroes surinks pakankamai įrodymų, kad kuri nors didelė energetikos bendrovė iškraipo rinką, ji gali panaudoti savo įgaliojimus kovodama su monopolijomis ir pasiekti, kad vamzdynai būtų parduoti. Tačiau toks sprendimas taip pat pareikalautų galingos politinės paramos.
Tačiau ar komisarė gali tikėtis palaikymo ėmusis skaldyti milžiniškas Europos kompanijas? Gali būti, kad tai daryti jau per vėlu. Galimybė sukurti konkurencingą, efektyvią ir nebrangią energetikos infrastruktūrą turbūt jau prarasta. Ji ėmė nykti stiprėjant energijos išteklių gamintojams – daugeliu atvejų tai nacionalizuotos besivystančių šalių, kurias valdo autoritariniai režimai, šakos.
Ar išmintinga silpninti didžiausių Europos energetikos kompanijų finansines ir operacines galimybes tuo metu, kai jos veda derybas dėl energijos šaltinių su vieninteliu tiekėju? Pakanka pažvelgti į “Centrica” – bendrovę, kuri sunkiai apsirūpina dujomis. Ši kompanija, buvęs“British Gas” padalinys, kažkada buvo Sičio numylėtinė, jos prekės ženklas buvo labai vertinamas. Dujų buvo per akis, tiekėjų – daug, ir “Centrica” nesiskundė klientų trūkumu. Šiandien jos klientai demonstruoja mobilumą, o svarbiausias vaidmuo atiteko vieninteliam tiekėjui, rašo “The Times”.
