Z. Moore’o istorija – tai atgailavimo už padarytą nusikaltimą, kryptingo darbo ir sėkmės pavyzdys: kalėjime jis pateko į naują programą, kuri moko kalinius programavimo. Jo pavyzdys taip pat kelia klausimą, ar galima suteikti žudikams antrąjį šansą, rašoma „The Hustle“.
Nusikaltimas
Z. Moore’as augo įprastoje nedidelio Kalifornijos miestelio (Redlandsas, Los Andželo apylinkės) šeimoje. Jo gyvenimas iš esmės niekuo nesiskyrė nuo kitų praėjusio amžiaus pabaigos paauglių: kompiuteriniai žaidimai, sportas, bendravimas su draugais. Tačiau namuose gyvenimas nebuvo idealus.
Zachary tėvai buvo alkoholikai – dažnai jie kažkur dingdavo paromis, palikdami vaikus be maisto, o smurtas namuose buvo tapęs kasdienybe. Paauglystėje jau pats Z. Moore’as susidūrė su narkotikų vartojimo ir emocijų tramdymo problemomis: „Narkotikų ir alkoholio pagalba aš pamiršdavau apie problemas, tačiau iš tiesų viską tik sugadindavau“, – prisiminė jis.
1996-ųjų lapkričio 8-ąją, eilinio kivirčo namuose metu Zachary visiškai prarado savitvardą. Ilgus metus trukęs „nevaldomas pyktis, pavydas ir skausmas“ privedė jį iki žiauraus nusikaltimo.
Tą naktį jis pasiėmė peilį, priėjo prie sofos, ant kurios miegojo jo 14-metis brolis Jamie ir smogė jam 44 kartus. Teisme jo advokatai bandė žudiką teisinti „aplinkos poveikiu“, juk namuose buvo vartojamas alkoholis, narkotikai, o smurtas buvo tapęs kasdienybe. Gynyba bandė pateikti šį nusikaltimą kaip tam tikrą „pykčio protrūkį“. Tačiau prisiekusieji nepasigailėjo 15-mečio žudiko.
Pagal Kalifornijos įstatymus jis buvo teisiamas kaip suaugusysis. 1997-aisiais jis pripažino savo kaltę dėl nužudymo ir gavo įkalinimo bausmę nuo 26 metų iki įkalinimo iki gyvos galvos (JAV kai kuriose valstijose galioja „dviejų trukmių“ bausmės, praėjus tam tikram laikui speciali teisėjų komisija gali peržiūrėti bylą).
Likus trims dienoms iki savo 17-ojo gimtadienio Zachary Moore’as iškeliavo į sugriežtinto režimo kalėjimą.
Kalėjimas
Pirmuosius metus jaunuolis keliavo iš vieno kalėjimo į kitą, tuo pačiu bandydamas suvokti, ką jis padarė. „Kiekvienas naujas kalėjimas buvo panašus į mokyklą – tai buvo 30, 40, 50 metų vyrų, kurie emociškai jautėsi paauglių lygyje. Jie nešiojo kaukes, jie norėjo įsilieti į kolektyvą. Niekas nenorėjo susitaikyti su tuo, kokie jie iš tiesų yra“, – aiškino Z. Moore’as.
Zachary dažnai įsiveldavo į nemalonumus kalėjime, 2000-aisiais dėl to pateko į izoliatorių. Jis pats prisipažįsta, kad būtent ten, užrakintas, jis pirmą sykį pradėjo suvokti ir pripažinti mintį, kad brolio žmogžudystė – tik jo vieta. Palaipsniui Z. Moore’as pradėjo bendrauti su kaliniais, kurie laikėsi kartu ir stengėsi iš tiesų keisti savo elgesį į gerą.
„Milijonai vaikų visame pasaulyje auga tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir aš. Ir jie surasdavo kitų būdų, kaip visa tai išgyventi. Manyje buvo dalykų, kuriuos reikėjo ištaisyti. Ir aš nesusitvarkiau“, – cituojamas brolį nužudęs vyras.
Viename iš kalėjimų jis baigė koledžą – Zachary pažymių vidurkis buvo 3,89 iš 5. Netrukus jis pastebėjo kvietimą dalyvauti „Paskutinės mylios“ („The Last Mile“) programoje.
Mokymai
2010-aisiais verslininkas iš Silicio slėnio Chrisas Redlitzas atvyko į vieną iš San Francisko kalėjimų tikėdamasis išvysti krūvą paprasčiausių banditų, tačiau ši kelionė pakeitė jo požiūrį: „Aš greitai suvokiau, kad daugelis jų galėtų sėkmingai daryti savo verslus, paprasčiausiai jie neturėjo galimybių mokytis“.
Investuotojas kartu su žmona Beverly įkūrė „Paskutinės mylios“ programą: jie pasiūlė nuteistiesiems dviejų savaičių verslo mokymus. Tačiau netrukus sutuoktiniai suvokė, kad problemos mastas yra daug didesnis, negu jie manė iš pradžių.
Kuomet JAV nuteistasis išeina iš kalėjimo, jis į rankas gauna nuo 10 iki 200 dolerių – jokio darbo pasiūlymo, dažniausiai ir jokių namų, į kuriuos galima grįžti ar ryšių „civilizuotame pasaulyje“. Kalifornijos valstijoje septyni iš dešimties paleistųjų vėl nusikalsta per artimiausius 3 metus. Šis uždaras ratas ne tik laužo žmonių likimus, tačiau ir itin daug kainuoja mokesčių mokėtojams.
Ch. Redlitzas nusprendė suteikti kaliniams tokių įgūdžių, kurie padėtų įsitvirtinti rinkoje išėjus iš kalėjimo. Ką galima veikti Kalifornijoje, kurioje įsikūręs Silicio slėnis? Teisingai, rašyti programinį kodą.
Taip viename iš kalėjimų atsirado programuotojų rengimo kursai. Kalėjime buvo įkurta kompiuterių klasė, pagal kalėjimo taisykles ten nebuvo prieigos prie interneto. 2015-aisiais ši programa išplito ir į kalėjimą, kuriame tuo metu kalėjo Z. Moore’as. Jis užsirašė vienas pirmųjų.
Iki tol Z. Moore’as kompiuteriu naudojosi tris kartus gyvenime naudojosi kompiuteriu 1996-aisiais. Internetu jis išvis nebuvo naudojęsis.
„Aš visiškai nieko nežinojau apie šias technologijas, tačiau norėjau sužinoti. Tokia galimybė gyvenime pasitaiko tik sykį“, – pažymi Z. Moore’as. Nepaisant įkalinimo iki gyvenimo galo, jis tikėjosi, kad komisija sumažins jam bausmę. Tačiau iš pradžių jam dar reikėjo patekti į „Paskutiniąją mylią“.
Reikalavimai buvo gana aiškūs. Nuteistieji turėjo turėti gerą reputaciją per paskutinius dvejus metus ir „tobulėjimo“ įkalinimo metu įrodymų. Jeigu kažkas kalėjo dėl kibernetinių nusikaltimų, tai buvo iškart išbraukiami iš interesantų sąrašų. Taip pat dar reikėjo išlaikyti kelis loginius testus. Iš visų programos dalyvių tik 10 proc. įkalintųjų yra nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Z. Moore’as buvo vienas jų.
Keturias dienas per savaitę, nuo 7 ryto iki 14 val. jis mokėsi programuoti HTML ir CSS kalbomis. Pirmąjį mėnesį kodą jiems buvo leidžiama rašyti tik ranka į sąsiuvinį. Vėliau jau leido naudotis kompiuteriais, rodė mokomuosius „Google“, „Airbnb“ ir „Slack“ specialistų vaizdo mokymus. „Mes vis dar dirbome be interneto. Tai buvo kažkas neįtikėtino – mokytis kažką, neturint suvokimo, kaip tai atrodys laisvėje. Tai privertė mane remtis intuicija“, – prisimena savo pamokas Z. Moore’as.
Naujai iškeptam studentui sekėsi puikiai, jis tapo vienu iš pažangiausių savo grupėje. Tuomet jis sulaukė pasiūlymo pratęsti studijas su pažangesniais studentais kitame kalėjime. Ten jis sužinojo, kad jam atsirado galimybė išeiti į laisvę.
Laisvė
Kol Z. Moore’as sėdėjo kalėjime, Kalifornijoje pasikeitė įstatymai. Buvo nuspręsta, kad nepilnamečiams, kuriuos anksčiau teisė kaip suaugusiuosius, suteikti galimybę išeiti anksčiau laiko. Paauglius iki 16 metų apskritai buvo uždrausta teisti kaip suaugusiuosius.
2018-ųjų lapkritį Z. Moore’as išėjo į laisvę. „Paskutinės mylios“ atstovai 37-erių vyrui įteikė nešiojamą kompiuterį ir asmeninių daiktų, apgyvendino programos dalyviams skirtame name. Palaipsniui už grotų visą savo suaugusio žmogaus gyvenimą išbuvęs vyras pradėjo integruotis visuomenėje.
Pirmąjį pusmetį Zachary dirbo programuotoju toje pačioje „Paskutiniojoje mylioje“. Pajutęs pasitikėjimą savimi jis išsiuntė kelioms įmonėms Silicio slėnyje užklausas stažuotei, neslėpdamas nieko apie savo praeitį.
Jis suprato, kad nedaugelis buvo pasirengę priimti jį į darbą. Šių metų gegužę jis tapo „Checkr“ paslaugų tiekėjų stažuotoju. 6 proc. šios įmonės darbuotojų praeityje yra pasižymėję problemomis su teisėsauga. Rugsėjį jis pasirašė pilnavertį kontraktą su 100 tūkst. dolerių per metus atlyginimu.
Ateitis
Z. Moore’as laisvu nuo darbo metu kartais susitinka su buvusiais kolegomis iš projekto „Paskutinė mylia“. Nuo šios programos pradžios apie 70 kurso dalyvių sulaukė darbo pasiūlymų laisvėje. Nė vienas iš jų negrįžo į kalėjimą vėl nusikaltęs.
Z. Moore’as susisiekė su tėvais ir užmezgė su jais ryšį, tačiau kol kas nejaučia, kad gali prašyti jų atleidimo. Jis prisipažįsta, kad vargu ar kada nors pats save galės iš tiesų atleisti: „Mano brolis niekada neturės gyvenimo, kurį jis turėjo nugyventi. Jis nešvęs gimtadienių ar Kalėdų“.
Ch. Redlitzas yra įsitikinęs, kad nepaisant savo siaubingo poelgio, Z. Moore’as yra nusipelnęs antrojo šanso. Anot jo, dabar Zachary svarbiausia – nepaleisti galimybės.
