„Tėti! Man skauda pilvą!“ – šaukia 8 metų Timothy O'Bryanas iš savo kambario šeimos namuose Dir Parko mieste, Teksase.
1974 m. spalio 31 d. švenčiamas Helovinas, o berniukas ką tik suvalgė visą „Pixy Stix“ – saldžiarūgščius miltelius iš pailgos plastikinės tūbelės. Šis skanėstas – vienas iš saldžiųjų laimikių, kuriuos Timothy parsinešė namo pavaikštinėjęs nuo durų prie durų.
Susiėmęs už pilvo berniukas nueina tualetą ir pradeda vemti. Tėvui nuėjus pasižiūrėti, kas vyksta, Timothy jau prasidėję traukuliai.
Berniuko lūpų kampučiuose pasirodo baltos putos, netrukus vaikas susmunka tėvui ant rankų bandydamas įkvėpti oro. Ronaldas Clarkas O'Bryanas iškviečia greitąją pagalbą. Ji atvyksta, rodos, akimirksniu, bet pavėluoja. Timothy miršta pakeliui į ligoninę netoliese esančiame Pasadenos mieste.
Berniukas apsinuodijo cianidu. Policija netrunka surasti žmogžudystės ginklą. Kažkas į Timothy „Pixy Stix“ lazdeles subėrė mirtiną nuodų dozę.
Grįžęs į šeimos namus Dir Parke, Teksase, Ronaldas Clarkas O'Bryanas trenkia kumščiu į sieną šaukdamas: „Kas galėjo sugalvoti nužudyti 8 metų vaiką?“
Tas pats klausimas kilo ir kitiems Dir Parko bei gretimo Pasadenos miesto gyventojams, nes žinia pasklido gatvėmis kaip siaubo istorija prie laužo.
Spaudoje nežinomas nusikaltėlis praminamas Saldainiažmogiu (The Candyman), o policija pradeda ieškoti žudiko, kuris Heloviną Teksase pavertė tikru siaubo filmu.
Dvi šeimos eina nuo durų prie durų
1974 m. spalio 31 d. prasidėjo kaip ir bet kuris kitas Helovinas Pasadenos mieste, už 24 km į pietryčius nuo Hiustono, Teksase, JAV.
Iš tamsaus rudeniško dangaus pliaupė lietus, bet gatvės pagal tradiciją prisipildė šiurpiais heloviniškais kostiumais vilkinčių vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų, einančių nuo durų prie durų rinkti saldumynų.
Tarp daugybės vaikų buvo 8 metų Timothy ir 5 metų Elizabeth, juos tėvas Ronaldas Clarkas O'Bryanas nuvežė į miestą prisirinkti saldainių. Tėvas pirmą kartą gyvenime leidosi su vaikais Helovino proga prašinėti saldainių. Kartu su jais buvo Ronaldo draugas Jimas Batesas su dviem vaikais.
Timothy ir Elizabeth motina Daynene nevyko drauge, ji leido vakarą draugės kompanijoje.
Vaikai nekantriai laukė, kada gyvenimas taps šiek tiek saldesnis. Nedidelėje šeimoje pinigų trūko, o tėvui pastaraisiais metais sunkiai sekėsi rasti gerą darbą.
Nuo 1969 iki 1974 metų Ronaldas Clarkas O'Bryanas pakeitė darbą 21 kartą. Galiausiai įsidarbinęs Teksaso valstijos optikoje jis teuždirbo 150 JAV dolerių per savaitę – menką sumą vyrui, kuriam reikėjo išmaitinti keturias burnas.
O'Bryanų šeima buvo labai tikinti. Visi Dir Parke pažinojo Ronaldą Clarką O'Bryaną, nes jis buvo pagrindinis bažnyčios choro giesmininkas ir kiekvieną sekmadienį giesmėmis šlovindavo Dievą.
Tačiau Helovino naktis pagal tradiciją buvo skirta piktosioms dvasioms. Vakarui įsibėgėjus kostiumuoti vaikai ir suaugusieji gąsdindami kitus jau buvo prisipildę pilnus maišus saldainių. Priėję prie vieno paskutinių namų, vaikai pabeldė į duris, bet niekas jų neatidarė. Apgailestaudami jie apsisuko ir išėjo, o Ronaldas Clarkas O’Bryanas liko prie durų.
Po kelių minučių jis prisijungė prie penkiukės su „Pixy Stix“ saldainiais rankoje. „Namai vis dėlto nebuvo tušti“, – plačiai šypsodamasis pasakė tėvas. Jis padalijo laimikį keturiems laimingiems vaikams, o kai jie netrukus grįžo namo, paskutinę lazdelę jis padavė vaikui, kuris paskambino į O'Bryanų šeimos duris.
Vos po kelių valandų Timothy mirė greitosios pagalbos automobilyje, apsinuodijęs saldainiais, kuriuos jo tėvas gavo tame paskutiniame name.
Policija ieško nuodingų saldainių lazdelių
Neilgai trukus Pasadenos policija nustatė, kad „Pixy Stix“ saldainių tūbelė buvo žmogžudystės įrankis, pražudęs mažąjį Timothy. Ištyrus saldainių tūbelę, buvo nustatyta, kad joje buvo daug cianido nuodų – tiek, kad būtų pakakę nužudyti dviem suaugusiems vyrams.
Saldainių tūbelė buvo perkirpta, o vėliau užlydyta, o tai akivaizdžiai reiškė, kad kažkas kažką su ja darė prieš paduodamas nieko neįtariančiam nukentėjusiajam. Policija nedelsdama pradėjo paieškas Pasadenoje, kad surastų kitus galimai užnuodytus „Pixy Stix“ saldainius.
Padedant Ronaldui Clarkui O'Bryanui, policija greitai rado kitas keturias tūbeles, kurios taip pat buvo prakirptos ir užlydytos viršuje. Laimei, nė vienas iš vaikų nespėjo suvalgyti mirtinų saldainių.
Policija paprašė O'Bryano parodyti namą, kuriame jam buvo duoti penki „Pixy Stix“ saldainiai.
Iš pradžių tėvas neprisiminė, kuris tai buvo namas, o tai policijai pasirodė įtartina. Kadangi lijo, šeima aplankė tik dviejų gatvių namus, tad neturėjo būti sudėtinga prisiminti.
Po to policijos pareigūnai paprašė O'Bryano nueiti su jais visą kelią, ir trečią kartą einant visą maršrutą tėvas staiga atpažino namą. Jis tvirtino, kad namo savininkas jiems paskambinus į duris neįjungė šviesos, o tiesiog pravėrė duris ir padavė jam pro plyšį penkias saldainių lazdeles.
Paaiškėjo, kad namo savininkas yra „William P. Hobby“ oro uosto oro eismo darbuotojas. Jis visą vakarą dirbo oro uoste ir grįžo namo tik 23:00 val. – praėjus kelioms valandoms po to, kai jis, pasak O'Bryano, padavė užnuodytus saldainius.
Daugiau nei 200 liudininkų patvirtino, kad vyras Helovino vakarą buvo darbe, ir policija greitai jį išbraukė iš įtariamųjų sąrašo. Pagrindiniu įariamuoju tapo Ronaldas Clarkas O'Bryanas.
Gyvybės draudimas sukelia įtarimų
Namo savininkas su tvirtu alibi nebuvo vienintelė Ronaldo Clarko O'Bryano problema. Kai policija šiek tiek pasidomėjo jo finansais, ėmė ryškėti žiaurus žmogžudystės motyvas.
O'Bryanas buvo labai įsiskolinęs, skolingas apie 100 tūkst. JAV dolerių. Dalį skolos sudarė negrąžinta paskola už automobilį, o pastaruosius aštuonis mėnesius O'Bryanas vis gaudavo raginimų ją sugrąžinti.
Prasta finansinė padėtis pati savaime nebuvo žmogžudystės motyvas, tačiau 1974 m. sausį Ronaldas Clarkas O'Bryanas apdraudė abu vaikus gyvybės draudimu 30 tūkst. JAV dolerių sumai. Dėl to policija ėmė svarstyti, ar iš pažiūros pamaldus bažnyčios choristas galėjo nužudyti savo sūnų, bandydamas užkamšyti apgailėtinų finansų spragas.
Kai policija sužinojo, kad kitą dieną po sūnaus mirties, 9 valandą ryto, Ronaldas Clarkas O'Bryanas bandė gauti sūnaus gyvybės draudimo pinigus, policijai abejonių nebeliko. Negana to, O'Bryanas, švelniai tariant, nebandė nuslėpti savo plano nuo kitų.
Skolų kamuojamas tėvas lankė vakarinį miesto bendruomenės koledžą ir vienoje iš pamokų jis paklausė mokytojos: „Kas yra mirtingesnis: cianidas ar koks nors kitas nuodas?“
Į policiją kreipėsi ir vienas Hiustono chemijos gamyklos darbuotojas, jis pranešė, kad kažkada kažkas jo klausė, ar galima parduotuvėje nusipirkti cianido.
Liudininkui nepavyko atpažinti Ronaldo Clarko O'Bryano, tačiau jis prisiminė, kad tas vyras tuomet vilkėjo mėlyną mediko chalatą. Kaip tik tokį O'Bryanas vilkėjo dirbdamas optikoje.
Taigi, policija surinko pakankamai įrodymų kratos orderiui išduoti, o atlikusi kratą O'Bryanų namuose rado žirkles su plastiko nuo užnuodyto „Pixy Stix“ pėdsakais.
Saldainiažmogis nuteisiamas mirties bausme
Ronaldą Clarką O'Bryaną policija suėmė 1974 m. lapkričio 5 d., praėjus vos penkioms dienoms po tragiškos sūnaus mirties. Jis tvirtino esąs nekaltas, tačiau prieš jį surinkti įrodymai rodė ką kita.
1975 m. birželio 3 d. prisiekusieji vienbalsiai pripažino O'Bryaną kaltu dėl savo 8 metų sūnaus Timothy nužudymo. Prokuroras Mike'as Hintonas neabejojo, kad nusikaltėlį reikėtų bausti griežčiausia bausme.
„Galime padaryti vienintelę išvadą: šis žmogus nužudė savo kūną ir kraują dėl pinigų“, – net virpėdamas iš įniršio prisiekusiesiems sakė prokuroras.
Po to Hintonas pridūrė: „Tik pagalvokite, kaip lengva jam bus už pinigus nužudyti visiškai nepažįstamą žmogų. Turime sunaikinti šį visuomenės puvinį, kad apsaugotume kitus.“
Prisiekusieji ir teisėjas pritarė prokurorui, o Ronaldas Clarkas O'Bryanas buvo nuteistas mirties bausme elektros kėdėje.
Mirties bausmės vykdymas vilkinamas
Nors O'Bryano mirties bausmės vykdymas iš pradžių buvo numatyta 1980 m. rugpjūčio 8 d., jo gynėjas apskundė sprendimą ir keletą kartų nukėlė bausmės vykdymą. Tik 1984 m. kovo 31 d. Ronaldas Clarkas O'Bryanas Teksaso valstijos kalėjimo Eliso skyriuje suvalgė paskutinį gyvenime maisto davinį.
Tuo metu jau buvo atsisakyta mirties bausmės vykdymo elektros kėdėje, todėl Ronaldas Clarkas O'Bryanas gavo mirtiną injekciją. Prieš sušvirkščiant nuodus, jis ištarė paskutinius žodžius susirinkusiems: „Atleidžiu visiems – turiu galvoje visus, kurie prisidėjo prie mano mirties. Telaimina jus visus Dievas.“
Prie kalėjimo buvo susirinkę 300 žmonių ir jie neketino atleisti O'Bryanui už jo nuodėmes. Kai buvo įvykdyta mirties bausmė džiūgaudami žmonės pašaipiai šaukė „pokštas arba saldainis“. Kai kurie netgi atėjo su didžiuliais naminiais „Pixy Stix“ saldainiais, kad parodytų savo panieką nusikaltėliui.
Liūdnai pagarsėjęs Saldainiažmogis, kuris, anot prokuroro Mike'o Hintono „sugadino Helovino šventę visam pasauliui“, mirė.
*****
Užnuodyti saldainiai – retenybė
XX a. 8-ame dešimtmetyje daug kas baiminosi užnuodytų saldainių, daug žmonių iki šiol turi šią baimę, ypač JAV. Tačiau per Heloviną vaikams tereikia bijoti pilvo skausmų ir pajuodusių dantų.
1970 m.
Kokainas supainiotas su cukrumi
5 metų Kevinas Tonstonas iš Detroito suvalgė savo dėdės kokainą, nes manė, kad tai cukrus. Šeima bandė įtikinti policiją, kad kažkas apibarstė jo saldainius šia medžiaga.
1978 m.
Žiniasklaida apkaltino saldumynus
Patrickas Wiederholdas iš Mičigano mirė suvalgęs Helovino saldainių. Spauda perspėjo, kad dalijami gyvybei pavojingi saldainiai, tačiau skrodimas parodė, kad 2 metų berniukas mirė dėl natūralių priežasčių.
1990 m.
Ne skanėstai buvo mirties priežastis
Spaudoje buvo paskelbta, kad 7 metų Ariel Katz iš Santa Monikos (Kalifornija) mirė per Helovino vaikštynes nuo užnuodytų skanėstų. Iš tikrųjų mergaitė mirė nuo hipertrofinės kardiomiopatijos.
2001 m.
Mirtį sukėlė bakterijos
4 metų mergaitė iš Vankuverio mirė Helovino vakarą suvalgiusi saldainių. Tačiau policininkai nerado apsinuodijimo ženklų, o vėliau paaiškėjo, kad mergaitė mirė nuo streptokokinės infekcijos.
Pasklidus pasakojimams apie užnuodytus saldainius XX a. antroje pusėje JAV sumažėjo cukruotų obuolių ir kitų naminių skanėstų populiarumas.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!