Besitraukiantiems rusams sugriovus svarbiausius energetikos infrastruktūros objektus, pietiniam Ukrainos miestui buvo nutrauktas elektros ir vandens tiekimas, todėl gyventojai skubiai ėmėsi kaupti būtiniausių atsargų.
Pagrindinėje miesto Laisvės aikštėje, kurioje vos prieš kelias dienas gyventojai buvo susirinkę švęsti Rusijos karių pasitraukimo, dabar žmonės stovėjo eilėse, laukdami, kol galės atsiimti SIM korteles, pensijas ir humanitarinės pagalbos reikmenis, plūstančius į Chersoną.
Ankstesnes euforijos bangas momentais keitė nusivylimas – įvairaus amžiaus gyventojai alkūnėmis stumdėsi priekyje minios, trokštančios gauti maisto ir žieminių drabužių.
Savanoriams į minią mėtant reikmenis, kartais kildavo žodiniai ginčai ir stumdymasis.
Savanoriai sudarinėjo laukiančiųjų sąrašą, kuriame buvo daugiau nei 600 pavardžių, kad apsaugotų šimtus žmonių, valandų valandas laukiančių per šaltą lietų, nuo chaoso.
„Vakar čia buvo katastrofiška netvarka“, – sakė 27 metų Maksymas, geležinkelio darbuotojas, kuris savanoriškai dirbo paskirstymo centre, o ketvirtadienį taip pat buvo įtrauktas į sąrašą 235-uoju eilės numeriu.
„Pirmas atvykęs, pirmas aptarnaujamas... kai kurie iš jų tuo nepatenkinti“, – komentavo jis.
Šioje vietoje susirinkusieji gavo miegmaišių, baterijų ir sauskelnių iš vietos pagalbos organizacijos, bendradarbiaujančios su Jungtinėmis Tautomis.
Žmonėms belaukiant atvykstančios antklodžių ir lempų su saulės baterijomis siuntos, atrodė, kad tik nedaugelis atkreipė dėmesį į miesto gatvėse aidėjusius sprogimų smūgius.
„Tai pirmas kartas, kai sulaukėme kokios nors pagalbos“, – sakė 62 metų gyventoja Tetiana Božko.
„Esame laimingi. Žinome, kad kažkas apie mus galvoja“, – pridūrė moteris.
Kitos scenos buvo dar chaotiškesnės: žmonės skubėjo prie pagalbos reikmenis dalijančių mikroautobusų, iš jų bagažinių stengdamiesi gauti pagrindinių atsargų, pavyzdžiui, kepimo aliejaus, makaronų ir įvairių konservuotų maisto produktų.
„Tai daro gėdą Chersono miestui“, – šūktelėjo vienas gyventojas Laisvės aikštėje pagalbos laukiančioje minioje, matė mieste besilankantys naujienų agentūros AFP reporteriai.
Tačiau nepaisant to, praėjus kelioms dienoms po Rusijos pasitraukimo, kiti ir toliau džiaugėsi laisve, daugelis vaikščiojo gatvėmis apsigobę mėlynos ir geltonos spalvų Ukrainos vėliava.
Kiti džiaugėsi, kad rusai, į kurių tiekimo grandines ir karius nuolat taikėsi Ukrainos pajėgos, pasitraukė, o miestas liko beveik nepaliestas.
„Gyvenu visai šalia policijos mokyklos, kurioje gyveno rusai, ir į kurią pataikė HIMARS. Viso labo tėra du įtrūkimai viename mano lange“, – gyrėsi 37 metų Artemas Zeitulajevas, turėdamas omenyje Jungtinių Valstijų atsiųstas artilerijos sistemas.
Tačiau nesiliaujantys smūgiai ant netoliese esančio Antonivkos tilto T. Božko kėlė siaubą, nors, jos akimis, jie buvo būtini.
„Šios priemonės buvo neišvengiamos, kad vietovėje įsivyrautų taika“, – sakė moteris, kurios tėvas prieš kelis dešimtmečius padėjo statyti šį tiltą.
„Buvau labai išsigandusi“, – sakė ji.
