Ir tai paneigė daugelį prielaidų apie pabėgėlius, įskaitant požiūrį, kad priverstinis persikėlimas yra iššūkis pietuose esančioms pasaulio šalims, rašo foreignaffairs.com.
Dabar Europoje gyvena daugiau pabėgėlių nei bet kuriame kitame pasaulio regione. JT duomenys rodo, kad 85 proc. pasaulio pabėgėlių yra mažas ir vidutines pajamas gaunančiose šalyse, jau nebėra tikslūs.
Ukrainos krizė atskleidžia, kad pastaruoju metu, pavyzdžiui, 2015 ir 2016 m. Europą pasiekusių pabėgėlių iš Artimųjų Rytų bangos ir rekordinis prieglobsčio prašytojų iš Centrinės Amerikos, atvykstančių prie JAV sienos per pastaruosius kelerius metus, skaičius nėra nukrypimas. Priverstinis perkėlimas bus lemiamas XXI amžiaus iššūkis visur. Ši realybė turi didelį poveikį tam, kaip Europa padeda pabėgėliams. Žemynas nebegali veikti kaip tolima humanitarinės ir vystymosi pagalbos teikėja; dabar ji turi ugdyti gebėjimą priimti daug pabėgėlių, kad ir iš kur jie būtų.
Europos Sąjungos kovos su prieglobsčio prašytojais procesas jau seniai nėra tinkamas. Vadinamoji Dublino sistema pirminę atsakomybę už pabėgėlius skiria pirmajai šaliai, į kurią jie atvyksta. Šis reikalavimas istoriškai užkrovė neproporcingą atsakomybę tokioms pasienio Viduržemio jūros regiono valstybėms kaip Graikija ir Italija. Pagrindinės šalys, 2016 m. stabdžiusios Dublino sistemos reformą, buvo Čekija, Vengrija, Lenkija ir Slovakija. Dabar, kai jos atsidūrė audros priešakyje, o jų visuomenė yra solidari su Ukrainos pabėgėliais, šios Rytų Europos šalys gali būti pasirengusios imtis reformų.
ES laikinai suteikė ribotą prieglobstį masinio antplūdžio metu į Europą atvykstantiems žmonėms, leisdama pabėgėliams iš Ukrainos pasilikti mažiausiai trejus metus. Net Jungtinėje Karalystėje, kuri po pasitraukimo iš Europos Sąjungos ėmėsi vis drastiškesnės prieglobsčio politikos, dešimtys tūkstančių žmonių pasiūlė savo namus Ukrainos pabėgėliams ir privertė vyriausybę sušvelninti iš pradžių griežtus vizų apribojimus jiems.
Šie dosnumo ir solidarumo veiksmai suteikia galimybę Europos lyderiams pastūmėti pabėgėlių politiką teisingesne linkme, kuri galėtų geriau padėti ir iš už Europos ribų atvykusiems žmonėms. Prieš šešerius metus milijonai pabėgėlių į Europą atvyko iš Sirijos ir kitų karo nuniokotų šalių. Pirmasis ir ne itin malonus jų pasveikinimas Europoje davė pradžią atšiauriam pasipriešinimui ir didėjančiam nacionalizmui. Tai neturėtų pasikartoti.
Pabėgėliai priimami skirtingai: taip buvo ir Šaltojo karo laikais
Reikėtų paminėti visoje Europoje vykstančio kasdienio humanizmo scenas. Į geležinkelio stotį Lenkijoje atvykstančioms mamoms palikti tušti vežimėliai, žmonės, važiuojantys per žemyną ir siūlantys nemokamus pasivažinėjimus pabėgėlių šeimoms yra beveik visose Europos miestuose – solidarumas su ukrainiečių padėtimi buvo beprecedentis. Tačiau šios scenos skiriasi nuo to, kaip europiečiai pastaraisiais metais reagavo į kitus pabėgėlius. Per Viduržemio jūrą keliaujantys Afrikos prieglobsčio prašytojai ir toliau rizikuoja paskęsti tik tam, kad galėtų būti sulaikyti ir deportuoti. Ir jei ukrainiečiai Lenkijoje buvo sutikti siūlant pagalbą, pasieniečiai kiek kitaip vertino pabėgėlius iš Artimųjų Rytų.
Skirtingas elgesys su pabėgėlių grupėmis neatitinka tarptautinės pabėgėlių teisės nuostatų, kuriomis užtikrinama pabėgėlių teisė be diskriminacijos prašyti prieglobsčio bet kurioje pasaulio vietoje. Tai rodo ir gilesnę problemą. Amerikiečių rašytojas Moustafa Bayoumi, anglų kalbos profesorius Bruklino koledže, Niujorko miesto universitete, be kitų stebėtojų, apibūdino Europos žiniasklaidos pranešimus apie Ukrainos karą kaip rasistinius, privilegijuojančius baltųjų, krikščionių pabėgėlių padėtį skirtingai nei bėgančių nuo persekiojimo ir karo Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Ši selektyvi empatija vargu ar yra naujas reiškinys. Šaltojo karo pabaigoje kritikai pasmerkė Vakarų politikoje numanomą „skirtumų mitą“ pabėgėliams ir prieglobsčio prašytojams: Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalys mielai priėmė žmones, pabėgusius iš Sovietų Sąjungos ir Varšuvos pakto šalių, tačiau mažiau suinteresuotos priimti juos iš šalių pasaulio pietuose.
Skirtingas požiūris į pabėgėlius yra ne tik Vakaruose. Pavyzdžiui, tokios šalys kaip Kenija priėmė pabėgėlius iš Pietų Sudano, o su pabėgėliais iš Somalio elgėsi priešiškai. Uždavinys – skatinti šalis laikytis dosnesnio ir universalesnio požiūrio į pabėgėlius. Kartais tam tikrų grupių priėmimas gali padėti išplėsti pabėgėlių politiką.
JAV patirtis priimant šimtus tūkstančių Vietnamo pabėgėlių po Saigono žlugimo 1975 m. prisidėjo prie 1980 m. Pabėgėlių įstatymo priėmimo, kuris sukūrė sistemingą pabėgėlių priėmimo procedūrą ir atvėrė duris daugiau žmonių gelbėtis ir prašyti prieglobsčio, pvz., bėgantiems nuo Irano revoliucijos ir sovietų invazijos į Afganistaną. Iš esmės teigiama Europos patirtis saugant Bosnijos ir Kosovo pabėgėlius dešimtajame dešimtmetyje paskatino pažangias Europos prieglobsčio politikos naujoves, tokias kaip Laikinosios apsaugos direktyva, pagal kurią vyriausybės perkeltiesiems asmenims suteikia tam tikras teises ir galimybę būti Europoje ribotą laiką. Dėl Ukrainos krizės ES pirmą kartą nuo jos sukūrimo 2001 m. pradėjo taikyti šią direktyvą.
JT vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras Filippo Grandi kovo pradžioje kalbėjo viltingai, sakydamas, kad solidarumas gali būti „šios krizės šviesioji pusė, kad Europa supranta, jog bet kuri šalis gali tapti didelio pabėgėlių skaičiaus gavėja ir jai reikia kitų pagalbos“. Tačiau ne stebuklas įsivaizduoti, kad dėl pabėgėlių iš Ukrainos antplūdžio Europos šalys galėtų sukurti teisingesnę ir visapusiškesnę prieglobsčio sistemą.
Piliečių ir pabėgėlių sąveikos galimybės gali pakeisti seną visuomenės požiūrį. Iš tikrųjų krizė galimai jau patraukė Europą nuo visiško prieglobsčio panaikinimo slenksčio, primindama ribojamąją politiką priėmusioms šalims, pvz., Danijai ir Jungtinei Karalystei, kad jų valstybių piliečiai vis dar nori suteikti prieglobstį tiems, kuriems to reikia.
Tačiau gali būti ir priešingai. Solidarumas su ukrainiečiais gali būti trumpalaikis. Visoje Lotynų Amerikoje pradinis solidarumas su daugiau nei keturiais milijonais šio regiono pabėgėlių iš Venesuelos išblėso 2019 m., kai prasidėjo konkurencija dėl darbo ir viešųjų paslaugų. Europa jau yra mačiusi kai kurių šalių gyventojų pasipriešinimo darbuotojams iš Rytų Europos, pavyzdžiui, prancūzai sunerimo dėl „lenkų santechnikų“ invazijos 2004 m., o Jungtinė Karalystė atsisakė išplėsti judėjimo laisvę Bulgarijos ir Rumunijos darbuotojams po to, kai 2007 m. jų šalys įstojo į ES.
Britų politikai, 2016 metais sėkmingai kovoję už „Brexit“, dažnai rėmėsi rytų Europos migrantų, spaudžiančių iš savo vietų britų darbuotojus, šmėkla. Dabar Europos visuomenė gali priimti Ukrainos pabėgėlius, bet už kampo visada slypi atkirtis.
Pabėgėliai kaip nauda ekonomikai, o ne našta
Milijonai jau išvyko iš Ukrainos, ir šis skaičius, tęsiantis karui, toliau didės. Skaičiuojama, kad iš Ukrainos gali išvykti nuo 7 iki 15 mln. žmonių. Net ir pagal optimistišką scenarijų – išsiderėtoje taikoje ar atviroje Ukrainos pergalėje – prabėgs daug laiko, kol dauguma milijonų jau kitur Europoje esančių ukrainiečių norės ir galės grįžti namo. Tačiau vien tokių stulbinančių skaičių svoris nediktuos politinių pokyčių. Tai darys Europos lyderiai.
Europa iki šiol gerai reagavo į ukrainiečių antplūdį, tačiau po karo Ukrainoje, ji turi pradėti kurti ilgalaikius planus. Pagelbėti milžiniškam skaičiui žmonių, priverstų bėgti iš Ukrainos, turės visos 27 ES valstybės narės; Europa negali tiesiog laisvai naudotis tokiomis šalimis kaip Lenkija, kurioje šiuo metu gyvena apie 60 proc. pabėgėlių iš Ukrainos. Europos šalys turės įsipareigoti priimti pabėgėlius ir finansuoti jų priežiūrą.
Pirma, ES vadovai turėtų parengti perkėlimo sistemą, pagal kurią pabėgėliai būtų teisingai paskirstomi visame žemyne ir pabėgėlių paskirties vietos prioritetai būtų suderinti su priimančiųjų regionų pajėgumais. 2016 m. rugsėjo mėn. ES sutiko, kad 160 000 Sirijos pabėgėlių būtų perkelti į kitą žemyną iš Italijos ir Graikijos. Tačiau Čekija, Vengrija, Lenkija ir Slovakija, be kita ko, neleido jos visiškai įgyvendinti, tvirtindamos, kad programa pažeidžia jų nacionalinį suverenitetą. Tas užsispyrimas atrodo dar trumparegiškesnis dabar, kai milijonai ukrainiečių plūsta į Rytų Europą.
Antra, ES šalys turės dalytis tokių iniciatyvų finansine našta, kad padengtų didžiules būtinų viešųjų paslaugų teikimo išlaidas. Šios valstybės, atsižvelgdamos į savo galimybes mokėti, turėtų prisidėti prie platesnių pabėgėlių sureguliavimo pastangų, o Briuselio ir visos Europos lyderiai taip pat turėtų gauti finansavimą iš tarptautinių finansinių institucijų ir iš šalių, nesančių Europoje, o ypač JAV, kuri yra suinteresuota užkirsti kelią populistinio nacionalizmo augimui Rytų Europoje.
Šie ištekliai turėtų būti skirti pabėgėliams ir priimančių regionų gyventojams, kad būtų galima gauti ilgalaikę paramą pabėgėlių integracijos politikai. Tokios investicijos gali sukurti geresnį būstą, mokyklas, ligonines ir darbo vietas, kurios būtų naudingos tiek gyventojams, tiek pabėgėliams.
Kelios pagrindinės pabėgėlius priimančios Rytų Europos šalys pasižymi dideliu nedarbu, stipriomis nacionalistinėmis partijomis ir ekonomikomis, kurias neigiamai paveiks ir besitęsianti COVID-19 pandemija, ir karas Ukrainoje. Siekiant išvengti poliarizacijos ir susipriešinimo, jų piliečiai ir vyriausybės turi suvokti pabėgėlius kaip naudą, o ne naštą. Iš tiesų visuomenės požiūrio į pabėgėlius Europoje tyrimai rodo, kad suvokimas, jog jie teigiamai prisideda prie ekonomikos, yra esminis jų priėmimo veiksnys.
Vos 3,5 mln. žmonių turinti Moldova – šalis, kurioje dabar gyvena beveik 400 tūkst. ukrainiečių – kenčia nuo didelio jaunimo nedarbo, prarado dešimt procentų prekybos su Rusija ir Ukraina ir yra nesaugioje strateginėje padėtyje, esanti už NATO ir ES ribų. Kad pabėgėliams ir toliau būtų siūlomas prieglobstis, JAV ir likusiai tarptautinei bendruomenei reikės su teikiama pagalba ir investicijomis įrodyti, kad pabėgėliai gali būti ekonominė paspirtis.
