Ši „paskutinės vilties pagalbos“ komanda yra vienas atvejų, kai galima pasimokyti ir iš kaimyninės šalies, kaip vykdomas organizuotas savanorių įtraukimas į pagalbos procesą. Savanorių aktyvumas jau išgelbėjo ne vieną dešimtį gyvybių, daug prisidėjo prie vaikų, tėvų ar kitų dingusių artimųjų grįžimo į saugią aplinką, ir išvengti tragedijos.
Nuo ko viskas prasidėjo prasidėjo
2010-aisiais visą Rusiją labiausiai sukrėtė net anomalūs karščiai ir gaisrai, o Lizos Fomkinos paieškos. Keturmetė pasimetė išėjusi į mišką kartu su teta, tačiau penkias dienas jos faktiškai niekas neieškojo. Tik tuomet, kai informacija apie ją pateko į interneto forumus, šimtai neabejingų žmonių atsišaukė į pagalbos šauksmą ir pradėjo savo jėgomis ieškoti vaiko. Lizą surado, tačiau jau buvo per vėlu. „Liza Alert“ savanoriai yra įsitikinę, kad jeigu paieškos būtų pradėtos bent viena diena anksčiau, šios istorijos baigtis galėjo būti visiškai kita.
Mergaitės ieškojo beveik 500 savanorių, kurie kiekvieną dieną šukavo miškingas vietoves ir gyvenamuosius rajonus. Jie nieko iki tol nebuvo girdėję nei apie pačią mergaitę, nei apie jos šeimą. Žmonės tiesiog nusprendė susivienyti bendram tikslui.
Pavėluota Rusijos gelbėjimo ir teisėsaugos tarnybų reakcija nulėmė tai, kad Liza mirė sušalusi (mergaitė dingo rugsėjo viduryje) 9 dieną nuo jos dingimo. Jos kūną surado dar kitą dieną.
Sukrėsti šios tragiškos istorijos savanoriai – paprasti žmonės, reagavę į pagalbos prašymą ir praktiškai savanoriškai organizavę paieškas, – nusprendė susivienyti, kad panašūs atvejai daugiau nepasikartotų. Jau tų pačių metų spalį buvo įkurta paieškų būrys „Liza Alert“ – pavadintas tragiškai žuvusios mergaitės garbei.
Šiuo metu organizacija apima didelę šalies dalį, savo gretose turi kinologus, narus, transportą, ryšius žiniasklaidoje, specialistus, galinčius suorganizuoti šimtus savanorių paieškoms. Gelbėtojai dirba 24 valandas per parą, be išeiginių ir švenčių dienų.
Organizacija skelbia, kad per 2018-uosius metus gavo 13996 prašymus surasti dingusius žmones, iš jų net 11027 buvo surasti gyvi, 1519 – mirę.
Kaip organizuojamas darbas
Savanoriai dalijasi į dvi sąlygines grupes: tuos, kurie atlieka fizinį darbą – apžiūri vietovę, ir tuos, kurie suteikia informacinę pagalbą – taip vadinami „nematomo fronto kariai“, dirbantys nuotoliniu būdu, internetu. Jie apskambina ligonines, policiją, seka socialinius tinklus, kontroliuoja organizacinius klausimus, peržiūrinėja visus komentarus soc. tinklų paskyrose, ieškodami bet kokio kabliuko, galinčio padėti surasti dingusį žmogų, apdoroja informaciją ir ją tinkamu būdu išplatina.
„Jų indėlis iš šalies gali atrodyti labai menkas, tačiau taip nėra: 70 proc. visų surandamų žmonių – būtent jų nuopelnas. Dažnai puikiai informaciją dalija dekretinių atostogų išėjusios mamytės. Jos negali eiti į laukus, tačiau nori padėti“, – „RIA Novosti“ pasakojo „Liza Alert“ Rostovo padalinio atstovas Maksimas Maksimenka.
Paieškų strategija: tėvai dažniausiai nutyli svarbias detales
Savanorių veikla yra griežtai reglamentuota. Dingusių asmenų artimiesiems visais atvejais būtina kreiptis į policiją. Tik tuomet, kai būna pradedamas oficialus tyrimas, „Liza Alert“, ar kitos panašaus pobūdžio organizacijos, gali pradėti ir savo veiklą.
Organizacijos atstovų teigimu, bet kokią informaciją savanoriai iš pradžių tikrina iš naujo: užduoda artimiesiems dešimtis tikslinančių klausimų, kurie juos gali erzinti. Sunerimusi mama dažniausiai pradeda šaukti, kad „ką jūs darote, reikia greičiau bėgti ir ieškoti“. Tačiau tokie veiksmai yra būtini siekiant nustatyti paieškų perimetrą ir strategiją.
„Labai dažnai artimieji nutyli tikrąją konflikto priežastį, gūžčioja pečiais: juk vaikas pas juos briliantinis, o šeimoje gyventa meilėje ir taikoje. Motinai gali pasirodyti smulkmena, kad išvakarėse sūnus su ja susibarė. O mums tai yra svarbi detalė. Jeigu jis išėjo po konflikto, kuriama viena paieškų strategija. Jeigu pasiklydo dėl kitų priežasčių, tai tie patys metodai jau neveiks“, – cituojamas savanoris.
M. Maksimenko pažymėjo, kad pametę vaiką tėvai dažniausia publikuoja jo nuotrauką kur nors vietiniame socialinio tinklo „VK“ kanale ir savo telefono numerį. Anot savanorio, tuomet artimieji jau „gali kraustytis iš to miesto“. Žmones yra tiesiog bombarduojami skambučiais. Tai gali būti ir širdgėlos apimtos močiutės, kurios kažkur matė kažką panašaus, ir sukčiai, reikalaujantys pinigų už informaciją. Rašinėja ir kaliniai, kurie reikalauja papildyti telefono sąskaitą už „informaciją kur yra vaikas“.
Savanoriai turi įdirbį, kaip tvarkytis su tokiais skambučiais. Apie tuos, kurie prašo pinigų, iškart praneša policijai. Liudininkų parodymus taip pat patikrina: dažniausiai skelbiamoje apie dingusį asmenį informacijoje jie specialiai nepateikia kažkokios aiškiai matomos žmoguje detalės. Jeigu liudininkas pats ją įvardija, tuomet nėra abejonių – jis matė būtent tą žmogų. Organizacijos atstovų teigimu, 70 proc. pranešimų nepasitvirtina.
„Komentaruose dažnai sakoma, kad dėl visko kalti tėvai, kad vaiką reikėjo lupti ar dar koks internetas dėl visko kaltas. Nesvarbu, koks miestas, pranešimai yra vienodi, lyg juos būtų rašęs vienas žmogus ir tiražavęs“, – aiškina M. Maksimenka. Būtent todėl daug tėvų gėdijasi prisipažinti, kad vaikas nuo jų pabėgo, ir tyli. Net kai vaikas yra aptinkamas, šeimai vis tiek teks išgyventi mokomąsias lekcijas apie netinkamą vaikų auklėjimą.
Nuo gero gyvenimo nebėga
„Liza Alert“ savanoriai mėgsta pasakoti istoriją, kuri paremta tikrais įvykiais, – apie tai, kaip vienas vaikas sumanė nuvažiuoti į kosmodromą ir išėjo iš namų nieko nepasakęs tėvams. Berniuką su kuprine dar tą patį vakarą pastebėjo neabejingi vietos gyventojai ir parvežė namo.
Tačiau M. Maksimenka pažymi, kad tokie nutikimai yra labiau išimtys. Dažniau vaikai bėga nuo kažko nemalonaus, neteisingo ar pavojingo – dėl konflikto su tėvais, sudėtingų santykių su bendraamžiais ir panašių problemų.
