Tai įvyko dieną po to, kai D. Trumpas paskelbė apie Izraelio ir Irano ugnies nutraukimą. Tačiau jau kitą dieną susitarimas buvo pažeistas abiejų šalių. D. Trumpo pyktis buvo akivaizdus ir atsispindėjo jo retorikoje, rašoma „Study Finds“.
Ši kalba nebuvo tiesioginė klaida – nebuvo nei bandymo taisytis, nei atsiprašymo ar gėdos požymių. Jis tiesiog išėjo, aiškiai įtūžęs.
Tai nėra įprasta kalba, kokios tikimasi iš prezidento. Nors kai kurie vadovai anksčiau yra vartoję žodį „po velnių“, tai paprastai vykdavo už uždarų durų.
Iš prezidentų tikimės ramybės, apdairumo, nuoseklumo. D. Trumpo komentaras tokių lūkesčių neatitiko. 26-asis JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas kažkada pasiūlė užsienio politikos principą: „Kalbėk tyliai ir nešiokis didelę lazdą.“
Tai buvo strategija, pagrįsta tyliais, bet tvirtais signalais. D. Trumpas, priešingai, demonstravo vos slepiamą nusivylimą. Jo įtūžęs, agresyvus atsakas primena klasikinį psichologijos vadovėlio pavyzdį.
1930-aisiais psichologai sukūrė frustracijos-agresijos hipotezę, siekdami paaiškinti, kaip kyla agresyvus elgesys. Teorija teigė, kad kai žmogaus tikslas yra blokuojamas, tai sukelia frustraciją, kuri savo ruožtu sukelia agresiją. Agresija buvo laikoma natūraliu būdu išsilaisvinti iš nemalonios būsenos.
Tačiau laikui bėgant dauguma psichologų šią hipotezę pripažino pernelyg supaprastinta. Ji ignoravo daugybę situacinių ir pažintinių veiksnių, turinčių įtakos žmogaus elgesiui.
Žmonės geba rasti kitų būdų, kaip susidoroti su frustracija – naudodami racionalų mąstymą, analizuodami situacijas. Jie nebūtinai turi išsikrauti impulsyviai ar agresyviai.
Galbūt todėl daugelis jaučia šoką, kai mato JAV prezidentą, reaguojantį kaip eilinį, impulsyvų žmogų. Tai atrodo paprasta, nesudėtinga – ir bauginančiai primityvu.
Mąstymo sistemos, lemiančios sprendimų priėmimą
Nobelio premijos laureatas psichologas Danielis Kahnemanas knygoje „Greitas ir lėtas mąstymas“ aprašė dvi mąstymo sistemas, lemiančias mūsų sprendimų priėmimą.
Pirmoji sistema – tai evoliuciškai susiformavusi, automatinė, intuityvi, veikianti nesąmoningai ir greitai. Ji leidžia greitai interpretuoti situacijas, pavyzdžiui, atpažinti emocijas veide ar reaguoti į grėsmę. Ji grindžiama emocijomis ir instinktais.
Antroji sistema – tai lėtesnė, sąmoninga, analitinė mąstymo forma. Ji reikalauja pastangų ir naudojama sprendžiant sudėtingas problemas ar priimant atsargius sprendimus.
Svarbiausias dalykas yra tai, kaip šios dvi sistemos veikia kartu. D. Kahnemanas teigia, kad pirmoji sistema nuolat generuoja sprendimų „pasiūlymus“, o antroji sistema turėtų juos tikrinti. Tačiau dažnai ji to nedaro, net kai tai būtų lengva.
Akivaizdu, kad žmonės skirtingai naudoja šias sistemas. Vieni labiau pasikliauja emocijomis ir intuicija, kiti – analize ir racionalumu.
Trumpas sprendimus priima greitai ir impulsyviai
Atrodo, kad D. Trumpas sprendimus priima greitai, impulsyviai – klasikiniu pirmosios sistemos būdu. Jis retai išsamiai svarsto ar tariasi su patarėjais. Ir verslo, ir politinėje karjeroje jis, regis, vertina greitą veikimą labiau nei nuoseklų apmąstymą. Tai paaiškina, kodėl jis taip dažnai keičia nuomonę.
Jo sprendimus dažnai lemia stiprios emocijos. Reakcijos į įvykius, kritiką ar problemas dažnai būna impulsyvios, grindžiamos emocijomis, o ne racionalia analize.
D. Trumpo mąstymo stilius pabrėžia greitumą ir emocinį įsitikinimą. Tai gali būti efektyvu mobilizuojant rėmėjus ar sudarant ryžtingumo įspūdį, bet kartu tai lemia nenuspėjamumą ir prieštaringus veiksmus.
Daugelis mano, kad šis stilius kilo iš verslo pasaulio – aplinkos, kurioje spaudimas didelis, o greiti sprendimai gali būti pranašumas. Tačiau karas – tai visai kitokia situacija. Čia būtinas atsargumas, o pirmoji sistema turi būti griežtai kontroliuojama. Instinktai gali būti naudingi, bet antrajai sistemai būtina budriai veikti.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
