Nepaisant to, kad abi valstybės konfliktuoja bene nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1991-aisiais, šįkart situacija daug rimtesnė, nes pranešama apie tebesitęsiantį susišaudymą, nors oficialiai ugnis jau ir buvo nutraukta.
Kova vyksta pasienio ruože
Penktadienį Kirgizija paskelbė apie 31 žuvusįjį, įskaitant ir 12-metę mergaitę. Viso nukentėjusiųjų dėl karo veiksmų iš Kirgizijos pusės per vieną parą buvo 131, skelbia BBC. Tadžikija viešų duomenų neskelbia, bet Kirgizija pranešė, kad ketvirtadienį, apie 17 val. vietos laiku, tadžikai apšaudė pasienio gyvenvietes ir postus. Skelbiama, kad sudegė tiek pasieniečių, tiek ir gyvenamieji pastatai.
Pasak Kirgizijos atstovų, „atsakydamos į šį veiksmą Kirgizijos respublikos pajėgos užėmė Tadžikistano respublikos pasienio punktą „Chodža Aylo“.
Per visą sienos tarp Kirgizijos ir Tadžikijos perimetrą yra kaupiamos karinės pajėgos.
Ketvirtadienio vakarą buvo paskelbtą, kad abi pusės sutarė dėl visiško ugnies nutraukimo. Tačiau jau penktadienį paaiškėjo, kad kariniai veiksmai tęsiasi.
Tadžikija, kaip ir Kirgizija, priklauso tam pačiam kariniam aljansui, kaip ir Rusija – Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai.
Sezoninės kautynės dėl vandens
Eilinis konfliktas tarp Kirgizijos ir Tadžikijos gyventojų šiais metais kilo trečiadienį Batkeno pasienio punkte. Šioje teritorijoje, priklausančioje Kirgizijai, yra įsikūręs Vorucho tadžikų anklavas (keliasdešimties tūkstančių žmonių gyvenvietė), o taip pat ir didelis vandens telkinys, statytas dar SSRS laikais ir aprūpinantis vandeniu aplinkines dabar jau nepriklausomų respublikų teritorijas.
Tadžikistano pusė tvirtina, kad kirgizų valdžia neteisingai skirto vandenį. Pavasarį ir vasarą, kuomet prasideda žemės ūkio darbai, vandens poreikis išauga dešimtis kartų, o konfliktai tarp kaimyninių šalių gyventojų paaštrėja iki tolio lygio, kad prasideda kariniai veiksmai.
Šįkart konfliktas kilo dėl to, kad tadžikai pabandė įrengti ant stulpo prie vandens telkinio vaizdo stebėjimo kameras, kurios leistų nustatyti vandens paskirstymą. Kirgizai pasipiktino tokiais veiksmais ir nusprendė stulpą išvis nupjauti. Prasidėjo susistumdymas, konflikto dalyviai pradėjo mėtytis akmenimis, o netrukus pasigirdo ir šūviai.
Kaip jau įprasta šiame regione, netrukus į gyventojų konfliktą įsitraukė abiejų pusių kariuomenė. Prasidėjo šaudynės – kirgizų teigimu, tadžikai panaudojo ir minosvaidžius. Abi pusės pranešė apie mirusiuosius ir dešimtis ar net šimtus sužeistųjų.
Tadžikistaną ir Kirgistaną skiria beveik 900 kilometrų valstybinė siena, dėl 30 proc. tikslios jos vietos iki šiol nėra sutarta nuo pat 1991-ųjų.
Sąlyginė demarkacijos linija yra sąlyginė ir dažnai brėžiama tiesiog palei kelius ar šalia gyvenviečių. Dažnai netgi sunku nustatyti, kurioje konkrečiai vietoje baigiasi viena valstybė ir prasideda kita, todėl pasienio gyvenvietėse įsikūrusiems žmonėms kyla sunkumų su prieiga prie vandens, kelių ar net kapinių, pažymima BBC.
Suabejota ir Rusijos karinės sąjungos gyvybingumu
Karinis konfliktas tarp Kirgizijos ir Tadžikijos liudija, kad Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (ODKB) faktiškai nebeegzistuoja, „Haqqin“ pasakojo rusų politologas Dmitrijus Oreškinas, komentuodamas eilinį karinį incidentą tadžikų-kirgizų pasienyje.
Ir viena, ir kita pusė šįkart naudojosi kulkosvaidžiais ir minosvaidžiais, pirminiais duomenimis, žuvusiųjų skaičius iš abiejų pusių gali siekti dešimtis žmonių.
Pažymima, kad ginkluotas konfliktas prasidėjo praėjus vos dviem dienoms po ODKB šalių saugumo tarybų sekretoriato susitikimo Dušanbe.
Politologo D. Oreškino teigimu, Rusija vis dar taiko sovietinį valdymo modelį, kuris šiais laikais jau nebeveikia – grasinimų buvusios sovietinės respublikos nebepripažįsta, o „minkštosios galios“ priemonių nebuvo sukurta.
„Tadžikistane ir Kirgistane yra rusų karinių dalinių, tačiau kodėl jie turėtų veltis į konfliktą tarp dviejų kaimynių ir rizikuoti netekti savo karių? ODKB, kaip ir NVS, tapo atidėto politinės struktūros, kuri vadinosi Sovietų Sąjunga, byrėjimo proceso dalimi. Š griūtis tęsiasi, ir Rusija neturi nei įgūdžių, nei jėgų, mokėjimo, lėšų ir, tikėtina, noro, kad išlaikytų šias šalis jėgos kontrolėje“, – pasakojo ekspertas.
Jo teigimu, šiai dienai ODKB prarado savo teorinę ir teorinę reikšmę, kaip anksčiau Varšuvos paktas. Maskvai ši organizacija reikalinga statusui palaikyti, savo politinės įtakos demonstravimui, o kitoms organizacijos dalyvėms tai nėra reikalinga.
Ekspertai: klimato kaita didina riziką regione
Pasaulio ekonomikos fondo ekspertų teigimu, dėl augančio vandens trūkumo didėja įtampa Centrinės Azijos regione.
Dėl klimato kaitos kintant ledynuose susidarančio vandens lygiui, aukštupio valstybių hidroelektrinėse dažniau sutriks elektros energijos gamyba. O šioms valstybėms sulaikant daugiau upių srovės, sumažės drėkinimo ištekliai žemupio valstybėse.
Maža to, šiose šalyse valdantys autokratiniai lyderiai neefektyviai derasi dėl vandens paskirstymo sąlygų, o tai taip pat prisideda prie karinių konfliktų dėl vandens grėsmės augimo.
Centrinės Azijos šalys yra tarp mažiausiai pasaulyje prisidedančių prie taršos didinimo ir globalaus atšilimo, tačiau jos taip pat yra ir vienos labiausiai nukentėjusių nuo to. Pavyzdžiui, Tadžikistane iš dabar turimų beveik 9,5 tūkst. ledynų sankaupų apie 20 proc. jau ištirpo, o iki 2050-ųjų šis skaičius gali pasiekti 30 proc. Tai automatiškai reiškia mažiau gėlo vandens regione. Vienos iš dviejų pagrindinių upių šiame regione Amu Darya vandens kiekis, manoma, sumažės apie 40 proc., rašoma „The Diplomat“.
Ginčai dėl vandens telkinių tarp Kirgizijos ir Tadžikijos tęsiasi jau daugelį dešimtmečių, tačiau tai nėra vienintelės vietos pasaulyje, kuriose tarp šalių kyla ginkluoti konfliktai dėl šio resurso. Iranas nesutaria su Afganistanu dėl Helmando upės resursų panaudojimo, Pakistanas jau daugelį dešimtmečių konfliktuoja su Indija dėl Indo upės. Pastarojoje prognozuojama, kad iki 2030-ųjų net 40 proc. populiacijos neturės prieigos prie pakankamo gėlo vandens kiekio.
Nigerijoje dėl vandens kylantys ginkluoti konfliktai nusinešė daugiau žmonių gyvybių negu islamistų grupuotės Boko Haram veikla. Panaši situacija ir kitoje Afrikos šalyje – Malyje.
Keičiantis ir šylant klimatui gėlo vandens telkinių kiekis ir taip karštuose pasaulio taškuose tik mažės, o tai reiškia, kad dėl šio svarbaus resurso kovos vyks tik aršiau.
