Per trumpą laiką rusai 50 tonų sveriančią mašiną atakavo mažiausiai šešis kartus, ją apgadindami, bet nesunaikindami. Tai, kad įgula galėjo išlikti gyva, iš dalies priklauso nuo atsitiktinumo.
Tačiau tai taip pat pabrėžia artilerijos įtvirtinimų svarbą kare, kuriame paprastai laimi stipriausias haubicas turinti pusė, rašo „Forbes“.
Išgyveno nesibaigiantį apšaudymą
Rusai paskelbė bepiločio orlaivio padarytą vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip atakuojama britų gamybos haubica AS-90. Aptikę 1990-ųjų AS-90 medžių priedangoje, tikriausiai per 20 kilometrų nuo fronto linijos (tai AS-90 155 mm patrankos nuotolis), rusai atakavo. Iš pradžių jie pasitelkė artileriją, o nepataikius – dronus.
Kai išsisklaidė dūmai ir dulkės, paaiškėjo, kad AS-90 liko beveik nepaliesta. Pasipylė dar daugiau artilerijos salvių. Ir tada priartėjo „Lancet“ atakos dronas. Po šešių iš eilės atakų AS-90 buvo akivaizdžiai smarkiai apgadinta. Tačiau haubica nesprogo ir neužsidegė, o tai reiškia, kad karinės mašinos įgula turėjo galimybę pabėgti ir pasitraukti pėsčiomis.
Imasi naujos taktikos
„Artilerijos mūšio intensyvumas privertė abiejų pusių šaulius ieškoti taktikos, kuri suteiktų jiems geriausią galimybę išgyventi. Jei dėl artilerijos, kuria kariaujama jau trečius metu, ir yra vieninga nuomonė, tai ta, kad didžiausią grėsmę kelia bepiločiai lėktuvai, o slėpimasis nuo jų yra pagrindinis prioritetas“, – rašo „Forbes“.
Dabar jau tapo įprasta praktika, kad rusų ar ukrainiečių haubicų įgula paslepia patranką miške, uždengia ją šakomis, maskuojamuoju tinklu ir ekranais nuo dronų, išlenda iš slėptuvės pakankamai toli ir ilgam, kad galėtų iššauti kelis šūvius, o paskui bėga atgal į slėptuvę.
Jei šauliai perkelia ginklą į naują šaudymo poziciją, jie tai daro atsargiai – ir tik tada, kai yra pakankamai tikri, kad priešo bepiločiai orlaiviai jų nestebi.
Alternatyva šiam nusistovėjusiam artilerijos karo metodui yra mobilesnis metodas, vadinamas „šauk ir spruk“, kai įgula atvažiuoja iki naujos šaudymo pozicijos, paleidžia kelis šūvius, o tada tuoj pat bėga į naują poziciją, kuri gali būti už kelių kilometrų.
„Šauk ir spruk“ teorija grindžiama tuo, kad nuolatinis judėjimas gali sutrukdyti priešininkui nustatyti į jį skriejančių sviedinių šaltinį ir paleisti atsakomąjį ugnį.
„Šauk ir spruk“ galėjo veikti dar prieš dabartinę beveik nuolatinio stebėjimo dronais erą. Tačiau dabar, kai visos šiuolaikinės kariuomenės beveik 24 valandas per parą stebi visą mūšio lauką, leistis į kelią, ypač dieną, beveik tolygu savižudybei.
