Prieš pradedant kalbėti apie žuvų išskiriamas dujas, pirma, šiek tiek istorijos. 1981 m. sovietų povandeninis laivas užplaukė ant seklumos pietinėje Švedijos pakrantėje, vos 10 km nuo Švedijos karinio jūrų laivyno bazės. Sovietų teigimu, laivas į Švedijos teritoriją pateko dėl laive atsitikusios nelaimės ir navigacijos klaidų, tačiau švedai į šią situaciją žiūrėjo kaip į įrodymą, kad Sovietų Sąjunga infiltravo valstybės teritorinius vandenis.
Nepadėjo ir tai, kad Švedijos karininkai, pasinaudoję gama spindulių spektroskopija, laive slapta ieškojo radioaktyviųjų medžiagų. Jie buvo įsitikinę, kad povandeninio laivo viduje aptiko urano-23 (naudojamo atominių ginklų gamyboje) dalelių, o tai reiškė, kad laive galėjo būti atominių ginklų.
Povandeniniam laivui buvo leista grįžti į tarptautinius vandenis, tačiau Švedijos valdžia išliko budri, nes buvo įsitikinusi, kad rusų laivynas ir toliau tęs veiksmus šalia jų teritorijos. Tuo metu jie pradėjo fiksuoti silpnus povandeninius signalus ir garsus. 1982 m. net keli Švedijos povandeniniai laivai, paprasti laivai ir sraigtasparniai visą mėnesį sekė šiuos neatpažintus garso šaltinius, tačiau nieko nerado.
Tai tęsėsi ilgiau nei dešimtmetį. Kas kartą aptikus akustinį signalą, Švedijos kariuomenė pradėdavo jo šaltinio paieškas, tačiau nerasdavo nieko daugiau nei pora burbulų ant jūros paviršiaus. Švedija, žinoma, į šiuos įsiveržimus žiūrėjo su nerimu, nes negalėjo suprasti, kodėl net pasibaigus šaltajam karui, Rusija juos taip provokuotų.
Tačiau visa tai tebuvo žuvų išskiriamos dujos. Magnusas Wahlbergas, Pietų Danijos universiteto profesorius, 1996 m. įsitraukė į šių keistų signalų tyrimą.
„Mus atvedė į slaptą kambarį Bergeno karinėje jūrų bazėje Stokholme, – pasakojo vyras 2012 m. vykusio „TEDx Talk“ renginio metu, – Mes ten sėdėjome šalia įvairių kainininkų, kol jie mums leido tų garsų įrašus. Tai buvo pirmas kartas, kai tuos garsus išgirdo civiliai.“
Vyras įsivaizdavo, kad tas garsas bus panašus į zvimbtelėjimą, girdimą filmuose, aptikus povandeninį laivą, arba kokio nors propelerio garsą.
„Tačiau tai nei kiek to nepriminė, – pasakojo M. Wahlbergas, – Tai labiau priminė kepamos šoninės garsą. Lyg po vandeniu būtų paleidžiami maži oro burbuliukai.“
Jis ir jo kolega pradėjo sunkų darbą, bandydami išsiaiškinti, iš kur sklinda tie burbuliukai, kuriuos Švedija laikė atominiu povandeniniu laivu.
M. Wahlbergas aiškino: „Pasirodo, silkės turi plaukiamąją pūslę... Ir ši plaukiamoji pūslė yra sujungta su žuvies išangės kanalu. Tai labai unikali jungtis, kurią turi tik silkės. Taigi silkė gali spausti savo plaukiamąją pūslę ir tuo pat metu išleisti keletą burbuliukų pro savo išangę.“
Paprastai sakant, jos išleidžia dujas. Silkės plaukioja dideliais būriais, kurie gali apimti ir kelių kvadratinių kilometrų plotą ir beveik 20 m gylį. Kai kas nors jas išgąsdina, pavyzdžiui, išalkusių skumbrių būrys arba rusų šnipų ieškantis povandeninis laivas, jos gali išleisti daug dujų.
Norėdamas patikrinti savo teoriją, M. Wahlbergas parduotuvėje nusipirko silkę ir ją paspaudė, ir tikrai, pasigirdo garsas. Jis pateikė savo medžiagą karinio jūrų laivyno personalui, kurie ją perklausė, ir ji puikiai atitiko garsą, kurį jie aptikdavo jūroje.
Gera naujiena yra tai, kad Rusija iš tikrųjų nepuolė Švedijos, tačiau bloga naujiena – jų kariuomenė praleido 10 metų sekiodama žuvų leidžiamus garsus. Po to kai buvo išaiškinta, kuo skiriasi žuvų leidžiami garsai, nuo kitų jūroje aptinkamų garsų, Švedijos vandenyse nebuvo užfiksuotas nei vienas pranešimas apie galimus įsibrovėlius.
