Prognozuojama, kad iki amžiaus vidurio Kinijoje gyvens iki 200 mln. mažiau žmonių nei šiandien. Tuo pačiu metu populiacijos amžiaus vidurkis nuolat didės nuo 38-erių metų 2020 metais iki maždaug 50-ies metų amžiaus viduryje, rašo „Foreign Affairs“.
Demografija dar nieko nenulemia. Nei mažėjanti, nei žilstanti populiacija Kinijai nebūtinai reikš pražūtį. Tačiau iššūkiai, kuriuos kelia besitraukianti darbo jėga ir didėjantis pagyvenusių žmonių skaičius, yra dideli, todėl jiems reikės veiksmingo ilgalaikio plano ir nepopuliarių sprendimų. Kinijos komunistų partijos oficialiuose pareiškimuose iš tiesų pabrėžiama, kaip svarbu atsižvelgti į senstančios visuomenės poreikius, o Kinijos pareigūnai ir mokslininkai perspėjo, kad reikia didinti netvariai žemą pensinį amžių. Tačiau susidariusi Kinijos politinė sistema, kuriai vadovauja vis labiau autokratiškas generalinis sekretorius Xi Jinpingas, atrodo ypač netinkama spręsti šiuos iššūkius.
Kinijai įžengus į vieno žmogaus valdymo erą, dešimtmečius trukusi technokratinio valdymo praktika šalyje žlunga. Tai apsunkina ilgalaikių planų įgyvendinimą, ypač kaimiškose Kinijos vietovėse. Be to, Xi Jinpingas prioritetą teikia politiniam stabilumui, apribodamas Pekino galimybes imtis būtinų reformų, galinčių pakenkti miesto elito interesams, pavyzdžiui, sumažinti jų pensijas.
Pekino ideologinis posūkis į etnonacionalizmą pakenks Kinijos siekiui pasikliauti atvykstančiais migrantais kaip priemone, galinčia sušvelninti mažėjančios darbo jėgos padarinius. Galiausiai, komunistų partijai vis labiau priimant tradicionalistinius lyčių vaidmenis, kyla pavojus, kad gimstamumas dar labiau sumažės: tai stiprina pagrindinius veiksnius, atgrasančius Kinijos jaunimą, ypač moteris, nuo santuokos ir vaikų auginimo.
Dvidešimt pirmo amžiaus viduryje Kinija greičiausiai susidurs su daugybe rimtų vidaus iššūkių, įskaitant didėjantį miesto elito nepasitenkinimą dėl pensijų ir sveikatos priežiūros išlaidų, nuolat blogėjančias pagyvenusių kaimo žmonių sąlygas ir toksišką atmosfera moterims bei užsieniečiams, kuri kels vis didesnę grėsmę šios šalies, kaip pasaulinės galios, iškilimui.
Kaimo gyventojų pensija – 24 Eur, miesto – 461 Eur
Didžiausios Kinijos demografinės problemos kyla skurdžiose kaimo vietovėse. Neproporcingai daug šalies vyresnio amžiaus gyventojų yra susitelkę kaime: 2020 m. 17,7 proc. kaimo gyventojų buvo 65-erių ir vyresni, mieste – tik 11,1 proc. Per ateinančius dešimtmečius šie skaičiai išaugs, sukeldami didžiulę ekonominę ir socialinę įtampą. Vyresnių kaimo žmonių poreikių patenkinimas bus viena sunkiausių Pekino vadovų užduočių.
Iš pažiūros Kinija atrodytų puikiai pasirengusi reaguoti į šį iššūkį. Juk joje veikia didžiulė biurokratija, kur dirba ekspertai, kurie reguliariai skelbia jų politiką išsamiai aprašančius dokumentus įspūdingais pavadinimais, pavyzdžiui, 2019 metais išleistas „Vidutinės trukmės ir ilgalaikis nacionalinio atsako į gyventojų senėjimą planas“.
Tačiau tokie planai dažnai žlunga sudėtingos Kinijos politinės realybės akivaizdoje. Kaip pastebėjo ekonomistas Scottas Rozelle ir tyrinėtoja Natalie Hell, keturis dešimtmečius trukę panašūs bandymai patenkinti kaimo vaikų poreikius visiškai sužlugo dėl maoistinės „Hukou“ (namų ūkių registravimo) sistemos, kuri glaudžiai susieja piliečių galimybes gauti socialines išmokas, pavyzdžiui, švietimui ar sveikatos priežiūrai, su jų šeimos registracijos vieta. Tai tik dar labiau padidino nelygybę tarp miesto ir kaimo gyventojų, kai kalbama apie valstybės išteklių paskirstymą.
Skirtumai egzistuoja ir tarp pagyvenusių kaimo ir miesto gyventojų. Kaimo gyventojai kas mėnesį gauna maždaug 24 eurų vertės pensiją, o jų bendraamžiai miestuose – 461 eurą.
Sveikatos priežiūros ištekliai ir draudimo išmokos yra panašiai iškreipti. Kaip pažymėjo sociologas Yanas Longas ir gerontologė Lydia Li, ši dviejų pakopų sveikatos priežiūros sistema lėmė netolygų sveikatos išteklių paskirstymą tarp vyresnio amžiaus žmonių ir dramatišką skirtumą, lyginant miesto ir kaimo gyventojų santykį su valstybe: miestuose gyvenantys asmenys save laiko teises turinčiais piliečiais, o kaimo gyventojai – „valstiečiais, nevertais valstybės globos“.
Kinijos posūkis link autoritarizmo dar labiau mažina Pekino gebėjimą planuoti ateitį. Xi Jinpingui nuolat marginalizuojant technokratus ir institucijas, valstybės politikoje pastebimi neraminantys ženklai – ja siekiama patenkinti vadovo užgaidas.
Pavyzdžiui, šiais metais paskelbtuose planuose reformuoti kaimo sveikatos priežiūrą raginama plėsti tradicinės kinų medicinos naudojimą, reaguojant į greitai senstančių kaimo gyventojų poreikius. Gali būti, kad tokiais planais ne tiek siekiama pagerinti Kinijos pagyvenusių žmonių sveikatą, kiek bandoma pataikyti į naujus politinius vėjus Xi Jinpingui pasiūlius propaguoti tradicinę kinų mediciną kaip nacionalinio pasididžiavimo simbolį, kurį jis apibūdina kaip „senovės Kinijos mokslo lobį ir raktą į Kinijos civilizaciją“.
Tai, kaip Pekinas tvarkėsi su paskutiniaisiais COVID-19 pandemijos etapais, leidžia pamatyti nerimą keliančias problemas, kurias nulėmė šie politiniai poslinkiai. Kai Xi Jinpingas susiejo savo kaip vadovo teisėtumą su Kinijos iš pradžių sėkminga „nulinio COVID“ politika 2020–2021 metais, jis, iš esmės, nebeleido pareigūnams planuoti ar net aptarti, kas jų laukia ateityje. Net kai virusas tapo vis labiau užkrečiamas, jie buvo priversti pasikliauti griežtėjančiais apribojimais kaip pagrindine kovos su pandemija priemone. Šalies skiepijimo kampanija liko netolygi, o pastangos importuoti užsienio vakcinas ir kaupti antivirusinių vaistų atsargas žlugo. Tai didino riziką vyresniems žmonėms.
2022 metų pabaigoje Xi smarkiai pakeitė savo kursą. Praėjus vos kelioms savaitėms po politiškai jautraus 20-ojo partijos kongreso pabaigos, praktiškai per naktį ir be jokio įspėjimo, jis nusprendė atsisakyti „nulinės COVID“ politikos. Vyresnio amžiaus žmonės atsidūrė viruso taikinyje: kaimo ligoninės buvo perpildytos, o pirkėjai, paveikti kilusios panikos bangos, ištuštino karščiavimą mažinančių vaistų lentynas. Pagyvenę kaimo gyventojai liko vieni, o valstybinė žiniasklaida skatino juos gydytis namuose tradiciniais kinų vaistais. Tuo metu miesto elitas supirko ribotas patikrintų vaistų, tokių kaip „Paxlovid“, atsargas už išpūstas kainas juodojoje rinkoje.
Kaip pažymėjo ekspertų grupės „Council on Foreign Relations“ vyresnysis mokslininkas pasaulinės sveikatos klausimais Yanzhongas Huangas, šie radikalūs politikos pokyčiai turėjo didelę kainą. 2022 metais, per patį „nulinės COVID“ politikos piką, šimtai milijonų piliečių turėjo gyventi su išskirtinai griežtais apribojimais, o tada, vos po kelių savaičių staiga panaikinus šią politiką, mirčių skaičius išaugo nuo vieno milijono iki 1,5 milijono.
Moterys į pensiją išeina 50-ies, vyrai – 60 m.
Demografiniai pokyčiai taip pat privers Pekiną persvarstyti ankstesnėms kartoms duotus pažadus dėl vyriausybės išmokų. Kinijos visuomenei senstant, pensijų sistemos tampa labiau ir labiau netvarios. Pensinis amžius, kuris buvo nustatytas šeštajame dešimtmetyje, išlieka ypač žemas: moterys į pensiją išeina 55-erių (dirbančios fizinį darbą – 50-ies), vyrai – sulaukę 60-ies.
Kinijos socialinių mokslų akademija prognozuoja, kad pagrindinis miesto pensijų fondas, tai yra, santykinai dosni sistema, kuri 2020 metais išlaikė maždaug 450 mln. miesto darbuotojų, pensininkų ir partijos kadrų, iki 2035 metų ištuštės. Daug gausesniai Kinijos žemesniajai klasei, kurią sudaro daugiau nei 500 mln. darbuotojų migrantų ir kaimo gyventojų, taikoma kur kas skurdesnė sistema. Tačiau, kaip ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, pensinio amžiaus didinimas ar išmokų mažinimas vyriausybei yra rimtas iššūkis, nes tai gali išprovokuoti visuomenės reakciją.
Gali pasirodyti, kad Kinijos valdovai yra pajėgūs susidoroti su tokia rizika ir vykdyti būtinas reformas, skirtingai nei politikai demokratinėse valstybėse, nes Pekinas turi galingą represinį aparatą. Tačiau stabilumo apsėsti partijų lyderiai instinktyviai krūpteli, kai susiduria su plačiai paplitusiomis nuoskaudomis, kurios gali peraugti į kolektyvinį pasipriešinimą. Staigus Pekino sprendimas lapkritį nutraukti „nulinę COVID“ politiką buvo priimtas iš karto po to, kai padriki protestai prieš apribojimus pradėjo plisti iš vieno miesto į kitą, o nepasitenkinimas dėl draudimų išvirto tiesioginiais išpuoliais prieš partijos lyderius.
Toks susirūpinimas nuolat trukdo Xi Jinpingui vykdyti reikšmingas reformas. Nors Pekinas pripažino būtinybę didinti oficialų pensinį amžių bent dešimtmečiui, Kinija to nepadarė. Dabar lyderiai nedrąsiai teigia, kad naujasis planas turėtų būti paskelbtas iki 2025 metų. Toks delsimas atspindi susirūpinimą, kad pensijų reforma pakenks didelės dalies Kinijos miestų viduriniosios klasės interesams – įskaitant į pensiją išėjusius vyriausybės pareigūnus, partijos kadrus ir jų šeimos narius.
Būtent jie yra pagrindiniai sistemos rėmėjai, kurių partija nesiryžta įžeisti, priešingai nei kitos grupės, kurioms valdžia praeityje taikė represijas, pavyzdžiui, LGBTQ aktyvistai, etninės mažumos Sindziange ir šiaurės rytų Kinijos valstybinių įmonių atleisti darbuotojai.
Perskirstymo politiką, kuria siekiama sumažinti kaimo ir miesto atotrūkį, ištiko panašus likimas. Kaip pastebėjo tokie mokslininkai kaip Wei Cui ir Mary Gallagher, Xi Jinpingas atšaukė reformas, pradėtas šiek tiek daugiau nei prieš dešimtmetį, vadovaujant generaliniam sekretoriui Hu Jintao ir premjerui Wenui Jiabao. Tuo metu paties Xi Jinpingo „bendros gerovės“ iniciatyvos liko tik popieriniais pažadais aplink vis dažniau skambant perspėjimams dėl nuskriaustųjų gerovės.
Kinija yra priešiška užsieniečiams
Be Kinijos, kiekviena Rytų Azijos visuomenė, susidurianti su demografiniu nuosmukiu, atsigręžė į migrantų darbo jėgą, kad sumažintų gimstamumo mažėjimo ir greito senėjimo padarinius. Tačiau Xi Jinpingo posūkis į etnonacionalizmą pakenks Pekino gebėjimui pasinaudoti šiuo įrankiu.
Nepaisant fantazijų apie dvidešimt pirmojo amžiaus darbo jėgą, kurioje vyraus robotai, technologijos nepanaikino jaunų žmonių poreikio darbo rinkoje. Užsienio gyventojų skaičius Pietų Korėjoje ir Taivane išaugo nuo nereikšmingo lygio devintajame dešimtmetyje iki daugiau nei 3 proc. kiekvienos šalies gyventojų šiandien. Kitą dalį sudaro natūralizuoti užsieniečiai, įgiję pilietybę santuokos pagrindu. Taipėjaus gatvėse dabar aidi filipiniečių ir indoneziečių moterų, besirūpinančių pagyvenusiais ir sergančiais taivaniečiais, balsai. Dešimtys tūkstančių Vietnamo vyrų dabar dirba Taivano statybų aikštelėse ir žvejybos laivuose.
Kitos Rytų Azijos vyriausybės bando išplėsti šias tendencijas, kad sumažintų darbuotojų trūkumo patiriamą spaudimą. 2019 metais Japonija sušvelnino imigracijos įstatymus, suteikdama didesnes teises užsienio darbuotojams ir sukurdama naujas vizas, kuriomis siekiama pritraukti įvairių sričių vidutinės kvalifikacijos darbuotojus. Taivanas 2022 metais priėmė panašią reformą, o šalies Nacionalinės plėtros tarybos vadovas paskelbė, kad Taipėjus per ateinantį dešimtmetį siekia pritraukti papildomus 400 000 darbuotojų iš užsienio.
Jei Pekinas rimtai planuotų savo ateitį, jis taip pat turėtų kažko imtis. Kinija turi daugybę dar labai neseniai užmegztų ryšių su Afrika, vieninteliu pasaulio regionu, kuriame ateinančiais dešimtmečiais įvyks jaunimo bumas. Studentų iš Afrikos skaičius Kinijoje išaugo nuo 1,8 tūkst. 2003 metais iki daugiau nei 80 tūkst. 2018 metais, o iki 2010-ųjų Guangdžou mieste susikūrė gyvybinga Afrikos prekybininkų ir migrantų bendruomenė. Pekinas taip pat yra įsitraukęs į profesinio mokslo plėtrą Afrikoje. Teoriškai būtų galima parengti programas, skirtas mokyti naują afrikiečių technikų kartą, kuri padėtų valdyti Kinijos gamyklas, ir slaugytojus, kurie prižiūrėtų dešimtis milijonų pagyvenusių kaimo žmonių, Kinijos visuomenei senstant ir traukiantis.
Tačiau tai beveik neabejotinai neįvyks. Xi Jinpingo siekis „atjauninti Kinijos tautą“ ir kiti socialistiniai šūkiai atskleidžia Kinijos požiūrį į kultūrą ir rasę. Valdžia uždraudė užsienio kultūrų išraiškos priemones (nesvarbu, ar tai būtų architektūra, ar Kalėdų šventimas), kurios laikomos nesuderinamomis su pačios Kinijos kultūra, o etninė politika krypsta nuo sovietinio stiliaus autonomijos prie agresyvaus asimiliavimo.
Posūkis į etninį nacionalizmą kursto latentines „svetimiems“ priešiškas nuotaikas. Antrojo šio amžiaus dešimtmečio pradžioje Guangdžou vietos valdžia ėmėsi griežtų imigracijos stabdymo priemonių, dėl kurių iki 2016 metų miesto afrikiečių bendruomenė sumažėjo per pusę. 2020 metų pradžioje, prasidėjus pandemijai, studentai ir kiti užsieniečiai susidūrė su priešiškumo banga. Guangdžou mieste netgi prasidėjo šimtų afrikiečių masiniai iškeldinimai, dėl kurių daugelis Afrikos tautų surengė koordinuotus diplomatinius protestus.
Šios vis tvirčiau įsišaknijančios socialinės nuostatos skandina Kinijos nedrąsias pastangas liberalizuoti savo migracijos politiką. Nuo antrojo šio amžiaus dešimtmečio pradžios vyriausybė pertvarkė savo imigracijos sistemą, siekdama pagilinti ryšius su Kinijos diaspora užsienyje ir vildamasi pritraukti užsienio talentus.
Tačiau 2020 metais, kai Pekinas paskelbė apie projektą, kuriuo buvo siekiama palengvinti leidimo gyventi gavimo procesą, internete kilo siautulingas natyvistų pasipriešinimas – per vieną savaitę socialinės žiniasklaidos platformoje „Weibo“ patalpinti pranešimai šia tema buvo peržiūrėti daugiau nei keturis milijardus kartų. Kaip paaiškino mokslininkė Tabitha Speelman, pareigūnai atsiėmė savo pasiūlymus, kai susidūrė su nepaprastai neigiamais komentarais, kaltinimais dėl tautos paaukojimo „netikriems užsieniečiams“ (tai yra, Kinijos elitui, gavusiam užsienio pilietybę), ir rasistine pagieža, nukreipta į Afrikos prekybininkų bendruomenes.
Kinai nedominuos pasaulyje
Tokios tendencijos kels rimtus iššūkius Kinijai senstant ir jos populiacijai traukiantis. Miestuose dažnės konfliktai tarp vyriausybės ir didėjančios miesto pensininkų grupės, sieksiančios apsaugoti savo pašalpas. Pastarieji protestai leidžia pamatyti, kaip atrodys galima Kinijos ateitis.
Vasarį tūkstančiai valstybinėse įmonėse dirbusių pensininkų susirinko Daliano ir Uhano miestuose protestuoti prieš vietines reformas, kurios sumažino valstybės įnašus į jų asmenines sveikatos priežiūros sąskaitas. Tokie protestai ateinančiais metais taps įprastu reginiu ir vieną po kitos apims visas valstybės pašalpų programas, nes Kinijos valdžia bus priversta atsižvelgti į sparčius demografinius pokyčius ir didėjančius biudžeto suvaržymus.
Vietos pareigūnai gundysis atsisakyti arba atidėti kai kurių priemonių įgyvendinimą, ypač tų, kurios neigiamai atsiliepia miesto bendruomenėms ir sieks perkelti kaštus mažiau privilegijuotai, mažiau ryšių turinčiai ir ne tokiai drąsiai kaimo populiacijai.
Kinijos kaimo vietovėms šios tendencijos reiškia vis augančią neviltį. Politikos ekonomistas Nicholas Eberstadtas ir demografas Ashtonas Verdery prognozuoja, kad iki šio amžiaus vidurio maždaug pusė vyresnių nei 70 metų Kinijos piliečių turės tik vieną arba nė vieno vaiko. Šiandien šioje amžiaus grupėje tokie žmonės sudaro maždaug 20 proc. Pagyvenusių žmonių priežiūros poreikis didės visoje šalyje, tačiau didžiausia našta teks kaimo vietovėms. Sparčiai senstantys Kinijos žmonės kaime vis dažniau susidurs su poreikiu pasirūpinti savimi, savo senstančiais tėvais esant ribotais valstybės ar brolių ir seserų paramai.
Pekino užsidarymas trukdys kurti oficialius kanalus darbo jėgai iš užsienio siekiant patenkinti didėjančius Kinijos poreikius. Tačiau vidaus spaudimas paprasčiausiai sukurs terpę rastis tamsesniems, pogrindiniams sprendimams. Pavyzdžiui, gali išaugti prekybos Pakistano ir Birmos moterimis srautai į skurdžias Kinijos kaimo vietoves, taip pat kursis programos, kurios oficialiai siūlys galimybę studentams iš mažiau išsivysčiusių šalių atvykti studijuoti į Kiniją, o iš tikrųjų jie būtų išnaudojami kaip pigi darbo jėga.
Visa tai neleis Kinijai dominuoti pasaulyje ar net pasiekti ilgalaikio socialinio stabilumo. Atvirkščiai, artėjant prie XXI-ojo amžiaus vidurio, sparčiai senstanti Kinijos visuomenė ir vis griežtesnė, autokratinė politinė sistema šaliai pradės kelti rimtus iššūkius.
