Melissa Murray, mokslinė konsultantė iš Australijos muziejaus paieškų ir atradimų departamento Sidnėjuje, sako, kad vystosi naujos utėlių rūšys, kurios yra atsparesnės specialiems šiuo metu naudojamiems chemikalams – permetrinui, piretrinui ir malationui.
„Mūsų naudojami chemikalai nebėra tokie veiksmingi, – sakė ji. – Panašu, kad tradicinės priemonės praranda efektyvumą, nes kai kurie bestuburiai, pavyzdžiui, galvos utėlės, gali vystytis ir prisitaikyti prie chemikalų, kurie šiuo metu naudojami joms naikinti.“
Galvos utėlės yra besparniai parazitai, gyvenantys tik ant jų nešiotojų ir galintys pereiti nuo vieno nešiotojo prie kito. Šio utėlės turi specialiai prisitaikiusias kojas, skirtas įsikibti į žmogaus plaukus, ir minta žmogaus krauju, pasakojo M. Murray.
„Kaip ir daugelis kitų bestuburių, galvos utėlės augdamos nusimeta savo egzoskeletą (kietąjį išorinį sluoksnį), todėl dažnai plaukuose randami du atskiri skeletai – pati glinda ir jos numesta oda“, – sakė ji.
Dviejų vaikų mama Lauren Bents (30) sako, kad jų namuose glindos - dažnas svečias, nuolatos keliantis frustraciją, nes jos keturmetis sūnus neseniai jų parsinešė iš mokyklos ir užkrėtė vyresnįjį 17-metį brolį.
„Nežinau, kiek jų kartų gyveno jo plaukuose, bet jų buvo daugybė“, – sako Lauren, ir priduria: „Visada galiu pasakyti, kuris vaikas pirmas jomis užsikrėtė, nes matau, kiek jų būna.“
Galvos utėlių gyvenimo trukmė paprastai yra trys savaitės, bet šie vabzdžiai labai greitai dauginasi ant galvos odos dėdami kiaušinėlius, vadinamus glindomis, kurie išsirita po dviejų savaičių.
Pašalintos nuo nešiotojo, utėlės gali dar dvi dienas išgyventi ant šukų, šepečių, plaukų aksesuarų, kepurių, ausinių ir patalynės, todėl labai svarbu visus šiuo daiktus išplauti tuo pačiu metu, kai naikinamos utėlės. Utėlės gali gyventi net ir antakiuose bei blakstienose, keletą kartų per dieną misdamos žmogaus krauju.