Senoviniame Tėbų mieste savo virtuvėje stovi egiptietė namų šeimininkė. Saulės spinduliams prasiskverbus pro nedidelius šiaudinio stogo plyšelius ir apšvietus kambarį, moteris pasilenkia prie didelio molinio indo. Rankose ji laiko didelį kepalą plokščios duonos, kurią neseniai ištraukė iš akmeninės krosnies.
Dar šiltą duoną ji sutrupina į mažus gabalėlius ir sumeta juos į molinį indą su vandeniu. Kai visa duona permirksta, ji atideda šią masę į šalį – virtuvės šiluma turi pažadinta natūralias mieles, kad susidarytų alkoholis ir atsiskleistų skoniai.
Šiuose nedideliuose namuose svarbiausias dienos darbas atliktas sklandžiai ir jau po savaitės šeima galės paragauti naminio alaus.
Alus – tvirta valiuta
Nilas buvo Egipto turtų šaltinis, o alus – gyvybę teikianti medžiaga, kuri telkė įspūdingiausios senovės civilizacijos žmones.
Vyrai, moterys ir vaikai išgerdavo po keletą litrų tiršto gėrimo kiekvieną dieną. Ir turtuoliai, ir vargšai troškulį mielai malšindavo alumi, nes vanduo buvo pavojingas gyvybei – Nilas buvo smarkiai užterštas, nes ši upė gyventojams buvo ir šiukšlių atsikratymo vieta, ir kanalizacija.
Gaminant alų bakterijos žūdavo, o egiptiečiai, nors nieko nebuvo girdėję apie kenksmingus mikroorganizmus, iš kartos į kartą perduodavo žinią, kad tos šeimos, kurios gerdavo alų, rečiau sirgdavo.
Egiptiečiai alų netgi vadino galingu vaistu, stiprinančiu organizmą. Daugiau nei prieš 5 tūkst. metų vienas gydytojas rašė: „Alus išlaiko sielą (ka, red.) pusiausvyroje su kepenimis ir krauju. Nuo alaus kraujas ir kūnas būna sveikas.“
Maždaug 100 egiptiečių vaistų sudėtyje buvo alaus. Išlikusiuose maždaug 1500 m. pr. Kr. dokumentuose nurodoma, kad maždaug kas septintam ligoniui būdavo skiriami vaistai su alumi.
Egiptiečiai buvo viena pirmųjų tautų pasaulyje, pradėjusių gaminti alų. Archeologiniai radiniai liudija, kad žmonės Nilo pakrantėse jau prieš 7 tūkst. metų virė alų, o šis gėrimas suvaidino lemiamą vaidmenį faraono imperijai plečiantis ir stiprėjant.
Vargu ar ir piramidės būtų buvusios pastatytos be alaus. Darbštiems amatininkams, kurie pastatė milžiniškus faraono kapus, buvo mokama natūra, pavyzdžiui, dideliu kiekiu alaus. Tris kartus per dieną darbininkams būdavo tiekiamas sutartas kiekis putojančio alaus. Daugeliui kitų Egipto darbininkų buvo mokama lygiai taip pat, o minimalus atlyginimas buvo du alaus daviniai per dieną.
Monetos ir banknotai neegzistavo, todėl Tėbų, Memfio ir kitų Egipto miestų turgavietėse gyventojai atsiskaitydavo už maistą, drabužius ir įrankius savo naminiu alumi. Tačiau alus buvo ne tik atsiskaitymo priemonė ir gėrimas troškuliui numalšinti; alus taip pat buvo naudojamas ypatingoms progoms ir įvykiams pažymėti, taip pat ir prisigerti.
Taigi, prieš vestuves egiptiečiai gamindavo specialų „vestuvinį elį“, kurio per šventę išmaukdavo gana daug. Vėliau gimdydama pirmagimį nuotaka gerdavo vadinamąjį raudų alų, kad nuramintų nervus ir numalšintų gimdymo skausmus. Net paskutinėn kelionėn į anapusinį pasaulį mirusysis būdavo išlydimas su dideliu kiekiu alaus, kad mirusiųjų karalystėje netrokštų. Egiptiečiai alų laikė svarbiausia prasmingo ir laimingo gyvenimo dalimi. Arba kaip sakoma sename posakyje: „Niekada nenustokite gerti alaus. Sočiai pavalgykite, pasimylėkite ir švęskite gerą gyvenimą.“
Ochra nudažė raudona spalva
Tėbų namų šeimininkės namuose rūgstanti košė buvo palikta stovėti dvi dienas, tad atėjo laikas moteriai kukliame būste pačioje miesto širdyje pagardinti alų.
Ji uždeda pintą nendrių rėtį ant švaraus molinio indo ir atsargiai per jį perpila gautą masę, kad atskirtų stambius grūdų likučius ir kietą duonos plutą. Filtruotas skystis nuteka į pašildytą molinį indą, o tada moteris įdeda į skystį datulių ir ochros, kad alui suteiktų daugiau skonio ir kraujo raudonumo spalvos. Per penkias dienas skystis turėtų sugerti skonį ir įgauti spalvą.
Naminis alus suteikė lygybę
Alaus gamyba buvo svarbiausias egiptietės uždavinys, o ilgainiui alaus virimas padėjo jai užsitikrinti lygybę, nes, pardavusi alų, moteris galėdavo leisti sau įsigyti prekių taip pat kaip vyrai.
Moterys virė ne vienos rūšies alų. Papiruso ritiniai ir užrašai ant sienų liudija, kad alaus įvairovė buvo didelė. Nors gėrimas dažniausiai būdavo gaminamas iš duonos, o ši kepama iš kvietinių ir miežinių miltų, alus būdavo įvairiausių skonių. Vienas alus buvo gardinami datulėmis, kitas – vynuogių sultimis, žolelėmis, razinomis ar salierais.
Egipto namų šeimininkės gamino šviesų alų, tamsų alų, „alų amžinybei“, „alų, kuris niekada neprarūgsta“, populiarųjį „Bouza“, kurį gardino mėtomis, citrinų lapeliais ar pipirais. „Bouza“ buvo tirštas kaip sriuba, o kitos rūšys buvo skystesnės, primenančios šiuolaikinį pilzeną.
Ypatingas alus buvo vadinamas „Lakštingalos motina“, nes, anot įrašų, priversdavo „girtuoklius uždainuoti“.
Alaus gaminimo būdas išliko beveik nepakitęs 7 tūkst. metų, tačiau laikui bėgant alaus poreikis taip išaugo, kad namų šeimininkės nebepajėgė patenkinti išaugusios paklausos. Augant alaus populiarumui, didelė gamybos dalis iš virtuvių persikėlė į alaus daryklas, kurios buvo statomos visame Egipte.
Alaus daryklose dirbo vyrai ir moterys, didelės alaus siuntos buvo eksportuojamos, pavyzdžiui, į Artimuosius Rytus. Viena didžiausių archeologų aptiktų alaus daryklų buvo įkurta senoviniame Necheno mieste, kuris buvo pietų Egipto sostinė maždaug 3000 m. pr. Kr.
Šioje darykloje archeologai rado nemažai didelių molinių indų, kuriuose tilpo po 65 litrus. Mokslininkai skaičiuoja, kad vien šioje alaus darykloje būdavo pagaminama po 2,5 tūkst. litrų alaus per dieną. Abido mieste rastos dvi panašios alaus daryklos – manoma, kad jose buvo atitinkamai pagaminama 2,5 tūkst. ir 1,7 tūkst. litrų alaus. Senovės Egipte, kuriame visi mėgo alų, jo reikėjo nemažai. Nors faraonas ir kiti aukštuomenės nariai mėgo gerti vyną, daugelis Egipto karalių pirmenybę teikė alui. Galbūt jų pasirinkimas buvo susijęs su senu egiptietišku posakiu: „Laimingo vyro burna pilna alaus“.
Kartais alaus būdavo padauginama, todėl gatvėse dažnai pasitaikydavo girtuoklių. Graikų filosofas Aristotelis IV a. pr. Kr. pastebėjo: „Tie (egiptiečiai, red.), kurie geria alų, krenta ant nugaros ir guli veidu į dangų.“
Laimei, egiptiečiai turėjo bent vieną vaistą nuo pagirių. 2015 m. Oksfordo universiteto mokslininkai išvertė 4000 metų senumo papiruso ritinį, kuriame rašoma, kad lauro lapų vainikas numalšina net ir didžiausius galvos skausmus.
Deivė Hatora pagerbiama girtuokliaujant
Tėbų namų šeimininkės namuose alus galop išrūgo dideliame inde. Moteris jį pauosto ir yra patenkinta kvapu, todėl padeda ant stalo du puodelius ir ruošiasi vaišinti savo vaikus ką tik pagamintu alumi.
Tačiau pirmiausia alaus masę reikia paskutinį kartą perkošti per audeklą. Tai lėtas procesas, o indo turinys per audeklą tekės visą naktį, tačiau po puodelį kiekvienam vaikui ji gali greitai paruošti.
Jauniausieji šeimos nariai linksmai pagurkšnoja alaus per šiaudelius, pagamintus nupjovus tuščiavidurių šakelių, ir išbėga žaisti.
Virtuvėje ant grindų stovi indas su miežių kruopomis, kurias reikia sumalti ir iš jų iškepti naują plokščią duoną. Paprastai šeimininkė sumalti grūdus paveda vergei, kad pati galėtų pradėti gaminti naują alų, tačiau ši diena nėra įprasta. Šiandien bus švenčiama.
Moteris paima sandariai uždarytą indą jau paruošto raudonojo alaus ir išeina į miestą. Tėbų gatvėse verda gyvenimas, nes šiandien yra 20-oji pirmojo metų mėnesio Toto diena, todėl gyventojai, kaip įpratę, entuziastingai švenčia religinę šventę, vadinamą „Hatoros girtuoklyste“.
Kai kurios šeimos lieka namuose ir prisigeria iki žemės graibymo. Kitos keliauja į Mutos šventyklą, pastatytą Hatoros – džiaugsmo, motinystės, muzikos ir meilės deivės – garbei. Su alaus ąsočiu po pažastimi namų šeimininkė prisijungia prie kitų žmonių, kurie vingiuotomis gatvelėmis leidžiasi į didelę miesto šventyklą.
Alus apgavo deivę žudikę
Deivė Hatora yra labai svarbi norint suprasti egiptiečių santykį su alumi. Ji buvo saulės dievo Ra dukra. Ra, anot legendos, buvo toks nepatenkintas Egipto žmonėmis, kad paprašė jos pasiversti liūte, vardu Sekhmeta. Liūtei buvo pavesta nužudyti visus žmones, kuriuos ji sutiks Nilo pakrantėje įsikūrusiuose miestuose.
Liūtė žudė egiptiečius ir griovė jų namus, kol Ra galop paprašė jos liautis. Tačiau Sekhmetos kraujo troškimas buvo per didelis ir ji atsisakė paklusti. Tuomet Ra sugalvojo, kaip ją sutramdyti.
Kartu su kitais Egipto dievais jis pavertė Nilą kraujo raudonumo alaus upe. Sekhmeta godžiai gėrė netikrą kraują ir taip apsvaigo, kad pamiršo apie žudymą. Netrukus po to įsiutusi liūtė virto mylinčia deive Hatora, ir žmonija buvo išgelbėta. „Hatoros girtuoklystės“ šventė nebuvo tik dingstis prisigerti. Alus, kuris virimo metu įdėjus ochros būdavo nudažomas raudona spalva, buvo geriamas dideliais kiekiais, siekiant užsitikrinti, kad kraujo ištroškusi Sekhmeta niekada negrįžtų.
Egiptiečiai tikėjo, kad šokdami, valgydami ir gerdami gali išgelbėti žmoniją nuo sunaikinimo. Taigi, šventės metu galiojo tik viena taisyklė: visi turėjo gerti iki sąmonės netekimo. Tai atsispindi ir sienų piešiniuose – vienoje Senovės Egipto kapavietės sienos freskoje pavaizduota turtinga moteris, kuri vemia šventėje, nes per daug prisigėrė.
„Hatoros girtuoklystės“ buvo viena svarbiausių metų švenčių, į kurią suplūsdavo tūkstančiai šventiškai pasipuošusių ir draugiškai nusiteikusių žmonių. Rašytojas Herodotas 440 m. pr. Kr. rašė, kad šventėje prie Mutos šventyklos dalyvavo apie 700 tūkst. egiptiečių. Herodotas pabrėžė, kad šventės deivei Hatorai buvo rengiamos visoje šalyje.
Religinė alaus šventė prasidėdavo garsia muzika, o alų itin gausiai pilstydavo padavėjos su gėlėmis plaukuose. Egiptietiškas alus buvo stiprus, kartais jo sudėtyje būdavo net 6 proc. alkoholio, todėl žmonės smarkiai įkaušdavo, prarasdavo savitvardą ir imdavo viešai mylėtis – apie tai liudija senovės Egipto religinės giesmės. Gėrimais ir seksu šventės dalyviai pagerbdavo deivę Hatorą.
Įvedusi mokesčius Kleopatra tapo nepopuliari
Pragariškų būgnų garsas pažadina miegančią Tėbų namų šeimininkę. Jos galva tvinkčioja, o ant liežuvio vis dar jaučiamas alaus skonis. Išaušo. Prisiminimai apie nakties šventę blėsta. Apsvaigusi ji atsistoja ir svirduliuodama eina namo kepti duonos, kurią galės sutrupinti į naują indą su vandeniu.
Tūkstančius metų egiptiečiai mėgavosi alumi ir išgertuvėmis, bet kai 51 m. pr. Kr. į valdžią atėjo paskutinė faraonė Kleopatra, šventiniai laikai baigėsi.
Kleopatra apmokestino alų, tad vargingiausi egiptiečiai nebegalėjo sau leisti girtauti. Daugelis istorikų mano, kad ji tapo nepopuliari būtent dėl šio sprendimo, o ne dėl to, kad jos protėviai buvo svetimšaliai ar gėdingai pralaimėjo karą prieš Romos imperiją.
Duona paverčiama svaiginančiu gėrimu per septynias dienas
Per vieną savaitę egiptiečiai miltus paversdavo šviežiai iškepta duona, o duoną – putojančiu alumi. Procesas vyko ir namų virtuvėse, ir didelėse alaus daryklose visoje šalyje.
1. Alaus virimas prasidėdavo nuo duonos kepimo. Kai duona būdavo dar šilta, ji būdavo sutrupinama dideliame moliniame inde su vandeniu.
2. Išbrinkusi duona būdavo paliekama inde jį pridengus skudurėliu. Košė būdavo ramiai paliekama rūgti.
3. Po kelių dienų iš košės būdavo išimamos plutos, o visa masė perkošiama per pintą rėtį. Po to į skystį būdavo pridedama vaisių, prieskonių ir dažų.
4. Dar po penkių dienų masė būdavo perkošiama per audeklą, o skystis supilstomas į didelius indus. Alų buvo galima tiekti.
Alus – naudingas sveikatai
Kaimyninės Nubijos kaulų radiniai liudija, kad nuo Egipto grūdų sandėliuose buvusių bakterijų aluje atsirasdavo antibiotikų.
Tikriausiai egiptiečiai buvo teisūs sakydami, kad alus naudingas jų sveikatai. Kaimyninėje Nubijoje, dabartiniame Sudane, amerikiečių mokslininkai aptiko įdomų radinį – kaulų, kuriuose yra neįprastai daug plataus spektro antibiotiko tetraciklino.
Nubijos gyventojai alų virti išmoko iš egiptiečių, o su alumi gavo dar ir profilaktinių vaistų. Tyrimai rodo, kad dirvožemyje ar grūdų saugykloje buvusios bakterijos virsdavo tetraciklinu.
Kepant duoną, ši medžiaga nežūdavo, todėl Nubijos gyventojai reguliariai gaudavo antibiotikų. Ištyrę kapus, mokslininkai nustatė, kad Nubijos gyventojų kauluose, priešingai nei daugumoje kitų senovinių kaulų radinių, nėra uždegiminių ligų pėdsakų.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
Daugiau straipsnių iš „Iliustruotosios istorijos“ galite rasti čia.
Jau net senovės egiptiečiai apie tai žinojo
