Valerijos laukė šviesi ateitis – viskas turėjo klostytis taip, kaip ji norėjo. Kai per žinias išgirdo apie plataus masto invaziją, ji pasijuto tragiškai. Viskas greitai pasikeitė ir ji stengėsi iki galo suprasti situaciją, skelbia portalas „Euronews“.
Vaikų „evakuacija“ į okupuotą Krymą
Prasidėjus invazijai, į Ukrainą atvyko Rusijos kariai ir užėmė pietų Ukrainos miestą Nova Kachovką, taip pat ir Valerijos gimtąjį miestą. Ypač intensyvaus apšaudymo laikotarpiu ji buvo priversta gyventi be maisto, nes baigėsi ukrainiečių atsargos, tačiau padėtis stabilizavosi, kai iš okupuoto Krymo pradėjo važiuoti aprūpinimo sunkvežimiai. Tuomet mieste, esančiame Chersono srityje, pamažu atsirado Rusijos karo policija. Tai buvo ramus laikotarpis – sprogimai nedrebino oro.
2022 m. spalį Rusijos kariai paskelbė apie vaikų iš Nova Kachovkos „evakuaciją“ į okupuotą Krymą. Valerija kartu su kitais vaikais turėjo susirinkti pagrindinėje aikštėje, apsupta ginkluotų kariškių. Autobusai juos nuvežė prie Krymo sienos. Atvykę jie atėmė vaikų pasus ir dokumentus.
„Rusija duos jums viską“
Valerijai atvykus į Krymo stovyklą, vadinamą „Lučistij“, pediatrai apžiūrėjo vaikus dėl utėlių ir COVID-19. Ji prisimena, kad stovykla priminė senelių namus, tačiau joje nebuvo vaikams skirtų patogumų. Be to, įstaigą supo ginkluoti policijos pareigūnai, nuolat saugantys vaikus. Reglamentuota dienotvarkė apėmė ir Rusijos himno giedojimą, kurio Valerija atsisakė. Valdžios institucijos propagavo Rusijos universitetus ir gyvenimo būdą, žadėdamos, kad „Rusija jums viską duos“.
Valerijai prievartinė aplinka kėlė nerimą dėl jos laisvės ir ateities, tačiau dienotvarkė buvo nenuspėjama, todėl buvo sunku ką planuoti.
„Ta vieta buvo perauklėjimo stovykla“, – sakė ji.
Jos nuomone, viskas vyko tam, kad dauguma vaikų patektų į Rusiją. Pamokos buvo tik propagandinės, prisiminė ji ir pridūrė, kad mokytis ukrainiečių kalbos mokykloje nebuvo galimybės.
Šių stovyklų programa vadinasi „Universitetinė pamaina“ ir yra vykdoma remiant Rusijos švietimo ir mokslo ministerijai. Jos tikslas – (per)ugdyti 12–17 metų vaikus iš laikinai okupuotų Ukrainos teritorijų į Rusijos kultūrą ir istoriją.
„Prievartinis ukrainiečių vaikų deportavimas yra genocido politikos dalis“
Pasak Nobelio taikos premijos laureatės, žmogaus teisių teisininkės ir Pilietinių laisvių centro vadovės Oleksandros Matvijčiuk, šios stovyklos tikslas rusinti ukrainiečių vaikus yra ne tik karo nusikaltimas, bet ir platesnio masto veiksmų dalis.
„Šis karas turi genocidinį pobūdį, – sakė ji. – Vladimiras Putinas atvirai sakė, kad ukrainiečiai neegzistuoja, kad mes esame tokie patys kaip rusai. Nuo 2014 m. matome, kaip šie žodžiai įgyvendinami siaubingoje praktikoje“.
Kaip ir Valerija, ji taip pat paminėjo sąmoningą ukrainiečių kalbos ir istorijos draudimą.
„Jau dešimt metų fiksuojame, kaip rusai sąmoningai naikina vietinius gyventojus, pavyzdžiui, merus, žurnalistus, pilietinės visuomenės veikėjus, kunigus ir menininkus“, – sakė moteris.
Šiuo atžvilgiu prievartinis ukrainiečių vaikų deportavimas yra genocido politikos dalis, nes dalis jų patenka į perauklėjimo stovyklas, kur jiems sakoma, kad jie yra rusai, o Rusija yra jų tėvynė, pasakojo ji.
„Vėliau kai kurie iš jų prievarta įvaikinami rusų šeimose, kad būtų auklėjami kaip rusai“, – tęsė O. Matvijčiuk.
Būdama teisininkė, ji žino, kaip sunku įrodyti šį nusikaltimą, ypač pagal dabartinius standartus.
„Net jei nesate teisininkas, nesunku suprasti, kad jei norite iš dalies ar sunaikinti nacionalinę grupę, turite keletą strategijų, pavyzdžiui, ją nužudyti arba prievarta pakeisti jos tapatybę, – pridūrė ji. – Jėga pagrobti ukrainiečių vaikus yra šios platesnės genocidinės Rusijos valstybės politikos prieš Ukrainą dalis“.
Genocido konvencijos II straipsnyje genocidas apibrėžiamas kaip tyčinis veiksmas, kuriuo visiškai ar iš dalies sunaikinama nacionalinė, etninė, rasinė ar religinė grupė. Tačiau jis neapima politinių grupių ir to, kas vadinama „kultūriniu genocidu“.
Valerija nusprendė siekti savo svajonės studijuoti mediciną
Stovykloje dėl prastos kokybės maisto dažnai kildavo skrandžio problemų, o galimybės gauti medicininę pagalbą buvo ribotos. Dėl netinkamos priežiūros ir atšiaurių sąlygų labai kentėjo maži vaikai, prisimena Valerija. Kai tėvų ar globėjų nebūdavo, jie vaikščiodavo be priežiūros, kęsdavo šaltį be tinkamų drabužių. Daugelis susirgo bronchitu. Dažnai pasitaikydavo tokių ligų kaip vėjaraupiai ir utėlės.
Nors vaikams buvo leista naudotis telefonais, ten beveik niekada nebuvo ryšio. Valerijai vos pavyko susisiekti su šeimos nariu ir paprašyti, kad ją paimtų.
Okupuotose teritorijose gyvenančius ukrainiečius Rusijos valdžia laiko „naujaisiais rusais“
Krymo pilietinio ugdymo centro „Alemenda“ teigimu, tokio pobūdžio stovyklos riboja vaikų grįžimą, motyvuodamos tėvų politine pozicija. Pranešama apie priverstinio perkėlimo ir psichologinio spaudimo atvejus, kai šeimos nariai susiduria su kliūtimis, trukdančiomis susitikti su vaikais, ypač jei jie yra proukrainietiškai nusiteikę. Kai šie vaikai išreiškia norą, kad tėvai juos aplankytų, šeimos nariai skatinami persikelti į Rusijos kontroliuojamas teritorijas. Laikinai okupuotose teritorijose gyvenančius ukrainiečius valdžia laiko „naujaisiais rusais“.
Valerijos šeimos narys galėjo ją pasiimti, nes gyveno okupuotoje teritorijoje. Išbuvusi stovykloje iš viso du mėnesius, ji išvyko į okupuotą Heničeską pietų Ukrainoje.
Valerija savarankiškai keliauja į Ukrainą
Patyrusi tokią baisią medicininę padėtį stovykloje, Valerija nusprendė įgyvendinti savo vaikystės svajonę – tapti gydytoja. Būdama našlaitė iš okupuotos teritorijos, ji pasinaudojo savo aplinkybėmis stodama į universitetą ir turėjo tiek rusišką, tiek ukrainietišką pasą. Gyvendama laikinai okupuotame Heničeske, ji pasirinko Odesos universitetą ir pateikė paraišką internetu, nes nenorėjo likti Rusijos kontroliuojamoje ir okupuotoje teritorijoje.
Iš okupuoto Heničesko Valerija pradėjo kelionę viena autobusu. Važiavo per įvairius okupuotus Ukrainos miestus, tokius kaip sugriautas Melitopolis ir Mariupolis, paskui pervažiavo į Rostovą Rusijoje.
Turėdama rusišką pasą, ji sieną kirto sklandžiai. Laikinai okupuotose teritorijose rusišką pasą būtina turėti norint įrodyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą ir išsaugoti galimybę gauti sveikatos priežiūros ir pensijų išmokas. Jei per tam tikrą laiką nepavyksta gauti priverstinio naujo paso, kaip įpareigoja naujas Rusijos įstatymas okupuotose teritorijose, žmogus gali būti įkalintas kaip „užsienio pilietis“, gresia areštas, įkalinimas ar dar blogiau.
Paskutinis sienos kirtimas
Prie paskutinės sienos Sumų mieste, kuri vis dar yra atvira pėstiesiems, tačiau ją griežtai filtruoja Rusijos pasieniečiai, Valerija paslėpė savo Ukrainos pasą ir pasinaudojo Rusijos pasu, kad pereitų sieną. Patikrinimai buvo organizuojami grupėmis iš autobuso, pasai buvo surenkami, o Valerija buvo apklausiama dėl to, kad keliavo viena, nepilnametė, be globėjo.
Žinodama apie galimą riziką, ji strategiškai paaiškino savo kelionę, pabrėždama, kad važiuoja per Ukrainą neketindama pasilikti. Valerija pranešė pasieniečiams, kad vienintelis jos ketinimas – važiuoti per Ukrainą, kad galėtų pasiimti tetą iš Europos ir parvežti ją atgal į Rusiją. Ji prisiminė, kaip svarbu pareigūnams pasakyti tai, ką jie nori išgirsti. Pasienyje jie atidžiai patikrino jos dokumentus ir telefoną – nuotraukas, „Telegram“ žinutes ir el. laiškus.
Kadangi Valerija slėpė savo ukrainietišką pasą, ji nebuvo priversta atlikti melo detektoriaus testo, o kadangi buvo nepilnametė, negalėjo teisėtai pasirašyti jokių dokumentų. Kareiviams su kulkosvaidžiais tariantis tarpusavyje, vienas pasienietis pasiūlė leisti jai kirsti sieną. Nuo rusų kontrolės posto jai teko eiti per laukus, kad pasiektų Ukrainos teritoriją, o kai pasiekė ir išgirdo ukrainiečių kalbą, ją apėmė emocijos.
Keičiasi planai?
Iš pradžių ji planavo vykti į Odesą studijuoti medicinos, tačiau viskas klostėsi ne visai pagal planą. Atvykus į Sumus, jai buvo suteikta galimybė persikelti į Kyjivą, nes tuo metu Odesoje nuolat vyko apšaudymai. Sumuose ji išbuvo maždaug pusę savaitės, per tą laiką jai buvo atliktos išsamios medicininės apžiūros ir tyrimai, kad būtų užtikrinta, jog išgyvenusi perauklėjimo stovyklą ir okupaciją ji gerai jaučiasi.
„Visą buvimo laiką mane atidžiai stebėjo nepilnamečių policija ir atstovai iš Kyjivo. Vėliau, lydima nepilnamečių policijos, išvykau į Kyjivą, kur iš karto apsilankiau ombudsmeno biure“, – pasakojo ji.
Šiuo metu mergina gyvena Kyjive, iš pradžių gyveno bendrabutyje, o paskui įstojo į Kyjivo medicinos kolegiją. Kad išlaikytų stabilumo jausmą, ji užsiima įvairiomis veiklomis ir dažnai lanko terapijos užsiėmimus.
„Man patinka mokytis medicinos ir tyrinėti Kyjivo miestą. Esu dėkinga, kad galiu kalbėti ukrainietiškai, ir savo globėjai Olhai, kuri man tapo tarsi mama“, – sakė Valerija.
Su Olha ji susipažino per susitikimus su psichoterapeutu ir užmezgė tvirtą ryšį.
„Jos akivaizdoje galiu priimti savo jaunystę ir akimirkai pamiršti suaugusiųjų atsakomybę. Vertinu gautą psichologinę paramą“, – pridūrė Valerija.
Ji gauna nemokamas terapijos konsultacijas, kurias teikia organizacija „Voices of Children“ (liet. „Vaikų balsas“) ir kurios padeda jai susidoroti su tuo, ką išgyveno.
Kokius psichologinius padarinius patiria vaikai, išgyvenę okupaciją?
Grįžus į Ukrainą, vaikų psichinei būklei didelę įtaką daro okupacijos metu patirti išgyvenimai, sako labdaros fondo „Voices of Children“ psichologė Julija Tukalenko.
„Tokie veiksniai kaip buvimo trukmė, gyvenimo sąlygos, amžius ir patirti sunkumai vaidina svarbų vaidmenį“, – pridūrė ji.
Pasak Tukalenko, tokios patirties padariniai dažnai pasireiškia įvairiais elgesio, emociniais ir fiziniais simptomais. Tai – emocijų protrūkiai, liūdesys, savęs žalojimas, miego sutrikimai ir virškinimo problemos. Negydomi šie simptomai gali peraugti į rimtesnes būkles, tokias kaip depresija, nerimo sutrikimai ir sutrikęs socialinis funkcionavimas. Todėl, siekiant spręsti ir sušvelninti ilgalaikį poveikį vaikų psichikos sveikatai, labai svarbu, kad laiku įsikištų apmokyti specialistai.
Iš beveik 20 tūkst. pagrobtų ir perkeltų vaikų tik 400 buvo grąžinti
Nuo 2022 m., kai Rusija įvykdė visapusišką invaziją į Ukrainą, tiek Ukrainos, tiek tarptautinės organizacijos užfiksavo šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus prieš vaikus. Ataskaitose išsamiai aprašomi Rusijos pajėgų prievarta deportuoti ar perkelti vaikai, kurie buvo perauklėjami ir priverstinai įvaikinami.
Iniciatyvos „Karo vaikai“ duomenimis, deportuota arba perkelta daugiau kaip 19,5 tūkst. vaikų, o grąžinta mažiau nei 400. Reaguodamas į tai, Tarptautinis baudžiamasis teismas išdavė prezidento Vladimiro Putino ir Rusijos Federacijos prezidento įgaliotinės vaikų teisių klausimais Marijos Lvovos-Belovos arešto orderius dėl vaikų deportacijos.
„Po 2014 m. ir visiškos invazijos 2022 m. vasario 24 d. netekome 15–20 proc. vaikų“, – sakė Mykola Kuleba iš labdaros organizacijos „Gelbėkit Ukrainą“, teikiančios pagalbą nuo karo nukentėjusioms šeimoms ir vaikams.
Šie vaikai apima tuos, kurie neteko tėvų dėl Rusijos apšaudymo, taip pat tuos, kurie gyvena globos įstaigose arba yra globojami. Rusija teigia, kad šie vaikai neturi tėvų globos.
AP atliktas tyrimas atskleidė, kad Rusijos pareigūnai be sutikimo deportuoja ukrainiečių vaikus, įtikinėdami juos, kad tėvai jų nebenori, išnaudoja juos propagandai ir apgyvendina rusų šeimose, suteikdami jiems Rusijos pilietybę.
Šis procesas supaprastinamas, jei vaikams rusų kalba jau yra gimtoji.
„Siekiant išspręsti Ukrainos vaikų Rusijos pilietybės įgijimo klausimą, jie suteikė teisę pateikti atitinkamą prašymą vaiko vardu globėjams, vaikų įstaigų, įskaitant švietimo ir medicinos, vadovams. Į vaiko nuomonę, žinoma, neatsižvelgiama. Todėl pakanka ukrainiečių vaiką užrašyti į ugdymo įstaigą arba atiduoti jį gydytis, ir direktorius arba vyriausiasis gydytojas turi teisę supaprastinta tvarka kreiptis dėl Rusijos pilietybės vaikui įgijimo“, – aiškino M. Kuleba.
„Buvimas Ukrainoje yra tarsi apdovanojimas, ir aš tai labai vertinu“
Gyventi Kyjive – tai vis dar gyventi dažnai girdint oro pavojaus signalus. Kai Valerija gyveno okupacijos sąlygomis, oro pavojaus signalų nebuvo, nes apšaudymas buvo nuolatinis.
„Niekas nesivargino įjungti oro pavojaus perspėjimo signalo ukrainiečiams okupacijos metais. Tačiau Kyjive vis dar pasitaiko netikrumo akimirkų. Nepaisant pavojaus, tomis akimirkomis reikia toliau gyventi savo gyvenimą“, – sakė Valerija.
Septyniolikmetei per pastaruosius porą metų daug kas pasikeitė. Ji pridūrė, kad nebendrauja nė su vienu iš jos stovyklos vaikų, pasirinkusių Rusiją, – net su buvusiomis draugėmis ir klasės draugais.
„Buvimas Ukrainos mieste yra tarsi apdovanojimas, ir aš tai labai vertinu“, – sako Valerija.