Po penktadienį prasidėsiančio ir sekmadienį pasibaigsiančio balsavimo V. Putinas beveik neabejotinai liks poste bent iki 2030 metų, ir tai reiškia, kad jis bus valdęs Rusiją mažiausiai tris dešimtmečius – kaip jos prezidentas ar premjeras.
Ilgo valdymo svoris ir sistemingas vidaus opozicijos balsų slopinimas suteikia V. Putinui labai didelę – galbūt nežabotą – valdžią.
Jo pozicijas stiprina ir netikėtas Rusijos ekonomikos atsparumas nepaisant plačios apimties Vakarų sankcijų, įvestų Maskvos kariuomenei pradėjus didelio masto invaziją į Ukrainą, taip pat maži, bet nuoseklūs rusų kariuomenės pastarųjų mėnesių laimėjimai mūšio lauke, JAV ir kitų sąjungininkių paramos Kyjivui vėlavimas ir kai kuriose Vakarų šalyse augantis skepticizmas dėl progresyvesnių socialinių nuostatų, atkartojantis Rusijos lyderio „tradicinių vertybių gynimą“.
Trumpai tariant, V. Putinas naują kadenciją pradės beveik nesusidurdamas su jokiomis regimomis kliūtimis, o tai greit galėtų pasireikšti svarbiais naujais veiksmais.
Mobilizacija
„Rusijos prezidento rinkimai ne tokie svarbūs palyginti su tuo, kas bus po jų. Putinas dažnai atidėdavo nepopuliarius veiksmus po rinkimų“, – komentavo pokomunistinę politiką studijuojanti Cornello universiteto profesorė Bryn Rosenfeld.
Turbūt nepopuliariausias žingsnis, kokį jis galėtų žengti Rusijoje, būtų antra karinė mobilizacija kovoms Ukrainoje.
Dėl pirmosios mobilizacijos, paskelbtos 2022 metų rugsėjį, kilo protestų, daug rusų vengdami paėmimo į kariuomenę pabėgo iš šalies. Tačiau, kad ir kokia nepopuliari būtų antroji mobilizacija, ji taip pat galėtų nuraminti prieš pusantrų metų pašauktų karių artimuosius.
Kai kas mano, kad mobilizacija tikėtina.
„Rusijos lyderiai dabar kalba apie „visos Rusijos visuomenės sutelkimą jos gynybos poreikiams“, – naujienų agentūrai AP sakė Brianas Michaelas Jenkinsas iš strateginių studijų centro „RAND Corporation“.
„Tiksli šios frazės reikšmė ne visai aiški, bet ji rodytų Rusijos vadovybę suprantant, kad karas [...] truks ilgai, todėl reikia mobilizuoti išteklius, – sakė B. M. Jenkinsas. – Kitaip tariant, Rusijos visuomenė turi būti rengiama nuolatiniams karo veiksmams.“
Tačiau Tatjana Stanovaja iš Carnegie strateginių studijų centro Rusijoje Eurazijos centro sakė, kad V. Putinui nereikia mobilizacijos, iš dalies dėl to, kad daug rusų iš skurdesnių regionų su ribotomis galimybėmis užsirašo kovoti siekdami didesnio atlyginimo nei galėtų tikėtis namuose.
Be to, numanomas V. Putino įsitikinimas, kad karo eiga krypsta Rusijos naudai, tikriausiai reiškia, kad jis toliau tvirtins, jog vienintelis būdas konfliktui užbaigti yra Ukrainai sėsti prie derybų stalo, o tai iš tiesų reiškia kapituliaciją, teigė T. Stanovaja.
Noras išbandyti NATO ryžtą
Nors Vašingtone parama Ukrainai stringa, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis neseniai sakė, kad karių siuntimas į pagalbą Kyjivui yra bent hipotetinė galimybė.
Turėdamas galvoje šiuos pareiškimus V. Putinas gali norėti išbandyti NATO ryžtą.
Harvardo universiteto Davisų Rusijos ir Eurazijos studijų centro vykdomoji direktorė Alexandra Vacroux teigia, kad Rusija per kelerius artimiausius metus sieks išbandyti NATO įsipareigojimą pagal 5-ąjį straipsnį – Aljanso bendros gynybos garantiją deklaruojant, kad vienos narės užpuolimas yra laikomas visų narių užpuolimu.
Ji sakė: „Nemanau, jog Putinas galvoja, kad jam reikia būti fiziškai, karine prasme stipresniam už visas kitas šalis. Jam tik reikia, kad jos būtų silpnesnės ir labiau susiskaldžiusios. Tad jo klausimas maždaug toks [...]: kaip man ne tiek rūpintis savęs stiprinimu, o susilpninti visus kitus?“
„Taigi, tam, taip sakant, reikia surasti situaciją, kai galėtum išbandyti 5-ąjį straipsnį“, o jei atsakas bus švelnus ar neužtikrintas, „tuomet būsi parodęs, kad, sakykim, NATO yra tik popierinis tigras“, kalbėjo A. Vacroux.
Pasak jos, Rusija tokį išbandymą galėtų surengti ir be akivaizdžių karinių veiksmų.
„Būtų galima įsivaizduoti, kad, sakykime, vienas iš didžiųjų klausimų yra tas, kokia kibernetinė ataka reiškia grasinimą atakuoti“, – pridūrė A. Vacroux.
NATO nepriklausanti Moldova, pavyzdžiui, vis labiau nerimauja galinti tapti Rusijos taikiniu. Rusijai užpuolus Ukrainą, šios kaimynė Moldova išgyveno tokių krizių, kurios privertė Kišiniovą nuogąstauti, kad ši šalis taip pat atsidūrė Kremliaus taikiklyje.
Moldovos separatistiniame Padniestrės regione, kur Rusija laiko apie 1,5 tūkst. savo karių, esą su taikos palaikymo misija, prorusiškas suvažiavimas kreipėsi į Maskvą prašydamas „diplomatinės apsaugos“ dėl neva didėjančio Kišiniovo spaudimo.
Šis kreipimasis potencialiai suteikia nemažai galimybių eskaluoti padėtį, sakė Oklando universiteto tarptautinių santykių docentas moldavas Cristianas Cantiras.
„Galvoju, jog naudinga šį suvažiavimą ir rezoliuciją vertinti kaip įspėjimą Moldovai, kad Rusija gali imtis aktyvesnio vaidmens Padniestrėje, jei Kišiniovas nedarys nuolaidų“, – pažymėjo jis.
Vidaus politika
Rusijos vidaus politikos fronte per naują V. Putino kadenciją gali būti imtasi dar griežtesnių represijų, net jei opozicijos šalininkai ir nepriklausoma žiniasklaida jau yra įbauginti ar nutildyti.
T. Stanovajos manymu, V. Putinas pats neinicijuoja represinių priemonių, bet patvirtina tokius veiksmus, sugalvotus kitų žmonių, tikinčių, kad to Kremliaus lyderis nori.
„Daug žaidėjų bando išgyventi ir prisitaikyti, jie varžosi vienas su kitu, o jų interesai dažnai nesuderinami, – sakė ji. – Ir jie visi vienu metu bando apginti savo pačių prioritetus bei režimo stabilumą.“
Pernai Rusija uždraudė teorinį LGBTIQ „judėjimą“, paskelbdama jį ekstremistiniu. Pareigūnai sakė, kad taip kovojama už vadinamąsias tradicines vertybes, pavyzdžiui, palaikomas Rusijos ortodoksų bažnyčios, saugantis nuo Vakarų įtakos. Rusijos teismai taip pat uždraudė lyties keitimą.
Benas Noble'as, Londono universitetinio koledžo Rusijos politikos docentas, sakė manantis, kad per naują V. Putino kadenciją LGBTIQ bendruomenės gali laukti tolesnės represijos.
Jie gali būti vaizduojami dalyku, atėjusiu iš „supuvusių Vakarų“, sakė B. Noble'as.
