Maskvos šiaurės vakariniame Ščiukino rajone miesto valdžia ant požeminių vamzdžių, kuriais gabenamos skystos radioaktyviosios atliekos, planuoja naujus pastatus, kuriuose ketinama statyti verslo ir gyvenamuosius pastatus, mokyklą ir vaikų darželį.
Statybos gali pažeisti vamzdžius
Vietos gyventojai ir ekspertai teigia, kad šios didelės apimties statybos darbai gali pažeisti vamzdžius ir radioaktyviosios atliekos gali patekti į aplinką.
„Senų vamzdžių viduje yra centimetro storio radioaktyviųjų druskų nuosėdų. Ten yra didžiulis kokteilis, kuriame yra daug įvairių radionuklidų“, – sakė Andrejus Ožarovskis, branduolinės fizikos specialistas ir kampanijos prieš branduolinę energetiką dalyvis.
„Pažeidus veikiantį vamzdį... jo turinys gali paprasčiausiai išsilieti ir sukelti vietinę taršą“, – Rusijos nepriklausomam portalui „The Moscow Times“ sakė A. Ožarovskis.
Jei projektas bus įgyvendintas, teks nugriauti garažų kompleksą Ščiukino gatvėje, o tai dar labiau papiktins gyventojus, nes daugiau nei 1 400 garažų automobiliai užkimš ir taip perpildytus vietos kiemus.
Apčiuopiame grėsmė
Maskvos Ščiukino rajone įsikūrusios kelios mokslo įstaigos. Ketvirtajame dešimtmetyje šis rajonas buvo Rusijos branduolinės pramonės lopšys ir padėjo sukurti pirmąją sovietų atominę bombą.
Tarp jų yra Kurčatovo institutas ir Bochvaro neorganinių medžiagų institutas, kurie iki šiol užsiima branduoliniu mokslu. Dešimtmečius jų mokslinių tyrimų metu susidarė branduolinių atliekų, kurios požeminiais vamzdžiais gabenamos į tame pačiame rajone esančią Maskvos skystų radioaktyviųjų atliekų apdorojimo gamyklą.
Valdžios institucijos dažnai nuslepia informaciją, todėl tikslus radioaktyviųjų medžiagų kiekis ir hipotetinės avarijos mastas lieka neaiškūs.
Pateikė geriausius sprendimus
Su branduoliniais tyrimais susipažinę ekspertai pateikė savo geriausius spėjimus.
„Kaip žmogus, turintis specialų išsilavinimą, galiu pasakyti, kad tokios įmonės, kaip Bochvaro instituto radiocheminių eksperimentų dirbtuvės, taip pat Kurčatovo instituto branduoliniai reaktoriai ir kiti įrenginiai, negali veikti nesukeldamos radioaktyviųjų atliekų, visų pirma skystųjų atliekų“, – sakė A. Ožarovskis.
Pasak A. Ožarovskio, blogiausiu atveju radioaktyviosios medžiagos iš pažeistų vamzdžių skystu pavidalu nutekėtų į žemę ir galiausiai patektų į Maskvos upę – pagrindinį Maskvos vandentakį.
„Išsiliejusios medžiagos išsisklaidys, sukurdamos radioaktyviosios taršos zoną, kurią reikės aptverti. Šioje zonoje negalima vykdyti jokių statybų, o ją išvalyti bus labai brangu, nes radioaktyviosios medžiagos gana lengvai išsisklaido, tačiau jas labai sunku surinkti atgal – tai žinome iš Černobylio ir kitų avarijų“, – pasakojo ekspertas.
Panašų susirūpinimą išreiškė ir Vladimiras Mordašovas, vienas iš pagrindinių Kurčatovo instituto, kuriame jis dirba nuo 1955 m., ekspertų.
„Po garažų kooperatyvu esantis dirvožemis iš esmės yra ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų kapinynas“, – sakė V. Mordašovas per apskritojo stalo diskusiją šiuo klausimu Maskvos miesto Dūmoje, kurioje dalyvavo susirūpinę deputatai, ekspertai ir vietos gyventojai. – Radiacijos lygis ten yra [toks didelis], kad ten nesaugu ką nors statyti. Vienintelė galimybė šiai teritorijai – užpilti visą kooperatyvą žemėmis ir apsodinti augmenija“.
Galingi interesai
Per visą Maskvos mero Sergejaus Sobjanino kadenciją Rusijos sostinė skyrė pinigų statybų projektams ir sulaukė kritikos dėl korupcijos apraiškų, kai neatsižvelgiama į vietos gyventojų nuomonę.
Visuomenės nepasitenkinimas nuolat kyla dėl įvairių plėtros planų, dažnai susijusių su žaliųjų plotų naikinimu. 2019 m. gyventojai taip pat protestavo prieš greitkelio statybą, kuri, kaip jie perspėjo, gali išlaisvinti netoliese esančioje branduolinių atliekų aikštelėje palaidotas radioaktyviąsias medžiagas.
Iš pirmo žvilgsnio Ščiukino konfliktas šiuo požiūriu vargu ar yra neįprastas.
Valstybės Dūmos deputatas Denisas Parfenovas, susitikęs su šimtais gyventojų, prieštaraujančių projektui Rogovos gatvėje, teigė, kad Maskvos valdžia statybų pramonės dienotvarkę iškelia aukščiau už vietos gyventojų rūpesčius.
„Matome, kad plačiai paplitusios lobistinės pastangos, kuriomis siekiama, kad įvairios Maskvos teritorijos būtų paskirtos miesto plėtrai, o didžioji dauguma jų yra susijusios su didelio pelno gavimu tiems, kurie vykdo šią plėtrą“, – sakė D. Parfenovas per balandžio apskritojo stalo diskusiją Maskvos miesto Dūmoje.
Normalus radiacijos lygis
Tačiau šį kartą plėtotojų interesai susiduria ne tik su valstybinės branduolinės energetikos korporacijos „Rosatom“ interesais, bet ir su Maskvos gyventojų, susirūpinusių dėl savo sveikatos ir aplinkos, interesais.
Neatsargi veikla šalia vamzdžių gali turėti tiesioginės įtakos „Rosatom“ įstaigoms, kurios norėtų, kad vamzdžiai netrukdomai veiktų ir būtų tinkamai šalinamos jais vežamos pavojingos atliekos.
Pasak vamzdžius valdančio „Rosatom“ Bochvaro instituto atstovo Dmitrijaus Grinčiko, reguliari stebėsena rodo, kad radiacijos lygis šioje vietoje yra normalus.
Bochvaro institutas pernai oficialiame laiške Maskvos vyriausybei taip pat patvirtino grėsmę, įspėdamas apie „specialų drenažą“ po garažais Rogovos gatvėje ir aplink jį nustatytą sanitarinę apsaugos zoną.
Rusijos teisės aktai draudžia sanitarinės apsaugos zonoje statyti gyvenamuosius ir visuomeninius pastatus, įskaitant mokyklas ir vaikų darželius.
Tačiau praėjus metams, miesto valdžia neatrodo linkusi į dialogą – ji nedalyvavo neseniai vykusiame Maskvos miesto Dūmos posėdyje.
A.Ožarovskis įspėjo, kad užglaistant šį klausimą po kilimu kyla rizika, kad gali įvykti nelaimingų atsitikimų.
Jis taip pat paragino Ščiukino branduolinių įmonių klasterį išslaptinti informaciją apie vamzdžius ir akivaizdžiai pažymėti sanitarinės apsaugos zoną, kad ateityje joje nebūtų vykdomos jokios statybos.
„Juk čia yra radioaktyviųjų atliekų. Tai iš tiesų gali sukelti rimtų problemų tiek dabar, tiek ateityje“, – sakė jis.
