Tačiau okupacija pakeitė šį vyrą: apkūnus ir švelnaus būdo sociologijos absolventas yra nužudęs kelis žmones – penkis rusų karius. Apie tai jis pasakojo sėdėdamas viename išlaisvinto miesto bare, praėjus kelioms dienoms nuo rusų atsitraukimo.
„Jeigu prieš metus kas nors man būtų pasakęs, kad aš tapsiu partizanu ir žudysiu žmones, aš būčiau juokęsis, – sakė vyras. – Tačiau yra, kaip yra.“
28-erių metų automobilių dalių pardavėjas V. Nedostupas prieš vasario 24 dieną Rusijos pradėtą plataus masto invaziją į Ukrainą neturėjo jokios karinės patirties. Vyras pasakojo, kad netrukus po rusų įsiveržimo jo tėvas nusprendė eiti į vietinį karinės tarnybos biurą ir paklausė, ar jis nenorėtų prisijungti.
V. Nedostupas pasekė savo tėvo pėdomis ir prisijungė prie vietinio teritorinės gynybos dalinio, kur gavo kalašnikovą su keturiomis dėtuvėmis. Tiesa, jis niekada iki galo neužpildė visų dokumentų, nes, pasak vyro, tuo metu situacija mieste jau buvo „labai chaotiška“.
Neilgai trukus Rusijos pajėgos įžengė į Chersoną – į šiaurės vakarus nuo Krymo pusiasalio esantį uostamiestį netoli Dniepro upės žiočių. Tai buvo vienintelė regiono sostinė, kurią per invaziją rusams pavyko užimti. Tačiau dabar jie ją prarado.
V. Nedostupo dalinys nespėjo sudalyvauti tiesioginiuose susirėmimuose su okupantais, o vyras gana greitai turėjo pradėti slapstytis. Dalinio vadas ir dar du jo nariai buvo sulaikyti, tardyti ir penkias dienas kalinami, o pats V. Nedostupas sulaukė ne vieno grasinančio skambučio.
Pasak vyro, jį labiausiai jaudino ne potencialus tardymas, o tai, kad „rusai Chersone pradėjo jaustis kaip namie.“ Kai okupantai mieste užgniaužė pirminius protestus, jie visame mieste iškabino Rusijos vėliavas, įkūrė karinę-civilinę administraciją ir įvedė rublį kaip pagrindinę valiutą. Maskva Chersoną ir jo apylinkes rugsėjį netgi paskelbė rusiškomis teritorijomis.
Kai tapo aišku, kad Chersone nebevyks jokios kovos, V. Nedostupas nusprendė nebenorintis su savo daliniu kariauti kaimyninėje Mykolajivo srityje ir kartu su keliais bendražygiais grįžo į gimtąjį miestą.
Tačiau V. Nedostupas pasakoja, kad jis vis tiek norėjo likti naudingas ir tęsti kovą prieš okupantus, taigi pradėjo rinkti informaciją apie Rusijos karius, kurią vėliau perduodavo savo draugams Ukrainos kariuomenėje.
Bet plūstant siaubingoms naujienoms, pavyzdžiui, apie žudynes Bučoje bei „Azovstal“ gamyklos Mariupolyje apgultį, jis užsibrėžė tikslą imtis dar didesnių veiksmų.
Lūžio taškas buvo pasiektas balandžio pabaigoje, kai Rusijos raketa pražudė Valeriją Hlodan kartu su jos naujagime dukra ir motina jų bute Odesoje. V. Nedostupas, kuris vaikystėje su V. Hlodan mokėsi vienoje klasėje, nusprendė siekti „kruvino keršto“.
Vyras pasakojo nežinojęs, kaip reikia nužudyti žmogų, todėl ilgai naršė „Google“ ir atidžiai studijavo vaizdo įrašus platformoje „Youtube“. Po kelių dienų jis iš nugaros prisėlino prie neidentifikuoto Rusijos kario, kai šis išeidinėjo iš baro rajone, kur V. Nedostupas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, ir perpjovė jo gerklę.
„Nieko nepajaučiau, tik baimę ir viso to absurdą“, – prisimena V. Nedostupas. Pabėgęs iš įvykio vietos, jis grįžo į savo butą ir per savo kompiuterį peržiūrėjo kelias amerikiečių televizijos serialo „The Office“ serijas.
Žudė rusų karius be jokių įsakymų
Baras, kuriame V. Nedostupas papasakojo savo istoriją, yra vienas iš nedaugelio visame mieste, kur galima įsigyti maisto ir iš Rusijos kontroliuojamo Krymo atgabentų cigarečių. Chersonas, kaip ir visa Ukraina, kenčia dėl elektros ir vandens tiekimo sutrikimų, kuriuos sukėlė Rusijos pajėgų išpuoliai prieš energetinę regiono infrastruktūrą.
Okupacijos metu Chersonas buvo priklausomas nuo importo iš Rusijos. Baro savininkas pasakojo, kad cigaretės ir daugybė kitų produktų, kuriuos jie turėtų gauti iš tiekėjų Ukrainoje, vis dar neatvyksta.
Nuo kovo iki lapkričio daugelis miesto gyventojų nusprendė arba buvo priversti įvairiais būdais bendradarbiauti su okupantais. V. Nedostupas pasakojo, kad automobilių remonto įmonė, kurioje vyras dirbo iki karo, ėmėsi taisyti rusiškas kovines transporto priemones. Iki Ukrainai atsiimant Chersoną, buvęs vyro darbdavys išvyko į Ispaniją, o keli kiti darbuotojai pabėgo su rusais.
Bėgant mėnesiams, Rusijos okupacinei valdžiai besipriešinusių asmenų gyvenimas tapo vis sunkesnis. Tai patyrę žmonės ir Ukrainos pareigūnai pasakoja, kad bendradarbiauti su rusais nenorėję asmenys buvo laikomi, tardomi ir kankinami miesto kardomojo kalinimo centre. Nėra aišku, kiek tiksliai žmonių dėl to nukentėjo, tačiau vietiniai pasakoja, kad čia kasdien buvo atgabenama apie kelias dešimtis asmenų.
V. Nedostupas žinojo, kad rusai jo ieško. Ir ne tik todėl, kad jie apieškojo jo tėvo butą. Jis slapstėsi apsigyvendamas skirtinguose butuose skirtingose miesto vietose. Taip pat beveik nustojo komunikuoti su kitais žmonėmis, kad nesukeltų jiems pavojaus.
„Tokiomis aplinkybėmis, daug laiko praleidi vienas su savimi, apgalvoji, kas esi, koks yra tavo vaidmuo šiame gyvenime, – pasakojo vyras. – Supratau, kad teisingumas reikalauja, jog imčiausi kokių nors veiksmų.“
Birželio pradžioje vienas V. Nedostupo draugas pastebėjo, kad keli rusų kariai dažnai savo popietes praleisdavo ne patruliuodami gatvėse, o rūkydami cigaretes ir gerdami arbatą jo kvartalo kieme, laukdami, kada pasibaigs jų pamaina.
Padedant draugams V. Nedostupas nušovė du karius ginklu, kurį jis gavo iš teritorinės gynybos dalinio prasidėjus invazijai. Vyras pasakojo, kad jie norėjo paimti karių dokumentus ir ginklus, tačiau viskas įvyko taip greitai, kad jie tiesiog nusprendė pabėgti.
Tuo metu V. Nedostupas jau turėjo savo informatorių tinklą ir informaciją pradėjo tiekti tiesiai Ukrainos karinei žvalgybai. Tiesa, jie nedalyvavo jokioje organizuotoje pogrindinėje pasipriešinimo veikloje, nes jam buvo nurodyta pirmenybę teikti savo saugumui.
Vyras tikino, kad rusų karius jis žudė savo nuožiūra „be jokių įsakymų“. Jis pabrėžia, kad jo veiksmai buvo teisėti, kadangi kovo pradžioje buvo priimtas įstatymas, leidžiantis Ukrainos civiliams žudyti Ukrainoje dislokuotus Rusijos karius.
Penktame Civilių dalyvavimo Ukrainos gynyboje užtikrinimo įstatymo straipsnyje teigiama, kad civiliai neatsako už ginklo panaudojimą prieš asmenis, kurie vykdo ginkluotą agresiją prieš Ukrainą.
Kriminalinės praktikos advokatas „Miller“ advokatų kontoroje Ilja Vorobjovas tikino nematantis jokių priežasčių pradėti tyrimą dėl V. Nedostupo veiksmų. Jis taip pat teigė, kad pagal tarptautinę teisę V. Nedostupas būtų laikomas ne civiliu, o kariuomenės atstovu.
Košmarų nesapnuoja
Po Chersono išlaisvinimo V. Nedostupo draugė Anastasija Burlak buvo šokiruota, sužinojusi, kad jis nužudė keletą Rusijos karių. Tačiau moteris taip pat yra įsitikinusi, kad žmonės, kurie „likvidavo okupantus“, turėtų būti „laikomi herojais“.
A. Burlak, okupacijos metu dirbusi restorano vadybininke, pasakojo apie nuolatinį spaudimą, mat Rusijos kariai naudojosi savo galios pozicija, kad galėtų priekabiauti prie moterų ir grasinti vyrams. Ji taip pat teigė V. Nedostupui pasakojusi viską, ką sužinodavo apie savo klientus.
„Kažkuriuo momentu sužinojau, kas kur eina, kur geria, pradėjau atpažinti jų veidus“, – kalbėdamas apie mieste dislokuotus Rusijos karius sakė V. Nedostupas.
Vyras teigia, kad dar du rusų karius nužudė tuo metu, kai Ukrainos pajėgos vykdė sėkmingą kontrpuolimą Charkivo srityje. V. Nedostupas pasakojo, kad rugsėjo pradžioje kartu su dviem savo pažįstamais peiliu nužudė du rusų karius, šiems išeinant iš karaokės baro viename atokiame rajone. Jie paėmė jų pasus, o kūnus paslėpė kanalizacijos vamzdžiuose.
Pasakodamas apie savo veiksmus, V. Nedostupas sakė: „Aš nesapnuoju jokių košmarų apie mano nužudytus žmones.“
„Pačiame siaubingiausiame savo košmare aš sėdėjau tamsiame kambaryje netoli Laisvės aikštės – toje vietoje, kur aš gyvenu – ir pro langą mačiau pagrindine Chersono gatve judančią rusų mašinų koloną. Tuomet aš atsibudau ir pastebėjau karinę mašiną lygiai toje pačioje vietoje“, – sakė jis.
Išlaisvinus Chersoną, V. Nedostupas planuoja tęsti savo kovą. Dabar jis laukia savo karinės uniformos, mat vyras prisijungė prie Ukrainos saugumo tarnybos ir padės identifikuoti įtariamus rusų kolaborantus.
Iš baro V. Nedostupą pasiėmė Mychaylas – draugas, dėl saugumo nenorėjęs atskleisti savo pavardės.
Taikinys sunaikintas po 20 min nuo pranešimo
Neseniai į ketvirtąją dešimtį įžengęs Mychaylas visą Rusijos okupacijos laiką dirbo taksi vairuotoju. Kai jo žmona ir dukra sugebėjo pabėgti iš miesto, jis tapo V. Nedostupo ir kitų pasipriešinimo narių informatoriumi.
Mychaylas teigia žinantis visas vietas Chersone, kurias apšaudė Ukrainos pajėgos, įskaitant ir tas, į kurias nusitaikė JAV pagamintos HIMARS artilerijos sistemos. Kaip teigė vietiniai gyventojai, šie ginklai rusų karių grupes sunaikino neįtikėtinu tikslumu.
„Visąlaik judėjau, taigi turėjau tikslios informacijos“, – pasakojo Mychaylas, palikdamas miesto centrą savo nusidėvėjusiu „Mazda“ automobiliu. Jis pridūrė, kad vieną kartą „taikinys buvo sunaikintas praėjus vos 20-čiai minučių po to, kai aš apie jį pranešiau.“
„Tačiau nemėgstu posakio „geras rusas – negyvas rusas“, – kiek patylėjęs ištarė taksi vairuotojas. Vėliau jis pridėjo, kad jo taksi važiavusių Rusijos karių „smegenys buvo išplautos propagandos“, o ir jie, pasak vyro, neturėjo kito pasirinkimo, tik tarnauti kariuomenėje.
„Karas yra žiaurus dalykas, o ir mirtis neatneša nieko gero“, – teigė Mychaylas, parkuodamasis prie Antonovskio tilto per Dniepro upę, kurį prieš kelias dienas sugriovė atsitraukiantys Rusijos kariai.
Mychaylo tėvas yra įstrigęs kitoje upės pusėje, kurią vis dar kontroliuoja rusai. Dėl prasto mobilaus ryšio, jiems sunkiai pavyksta susisiekti.
Garsus kulkos švilpimas ir kulkosvaidžio garsas nutraukė šią rūkymo pertraukėlę upės pakrantėje. Mychaylas greitai įšoko į savo automobilį ir nuvažiavo.
Tokie garsai pastarosiomis savaitėmis pasikartoja dažniau, nes Rusijos pajėgos vis smūgiuoja miestui. Per kiek daugiau nei savaitę čia žuvo mažiausiai 17 žmonių. Taigi išlaisvinimo euforiją pritemdė anapus upės esanti grėsmė.
„Iš tiesų, karas yra gana idiotiškas ir beprasmis dalykas, ypač dvidešimt pirmajame amžiuje“, – sakė Mychaylas, skubėdamas kuo greičiau grįžti į miestą.
