Ši žinutė laikoma pradžia įvykių, kurie vėliau įgavo Euromaidano pavadinimą. Protesto akcijos pagrindu tapo tuometinio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus sprendimas atsisakyti sėsti prie derybų stalo dėl Asociacijos sutarties su ES pasirašymo.
Vėlesni įvykiai nuo 2013-ųjų pabaigos iki šių dienų daugeliui puikiai žinomi, pažymima „Strana“. Žiauriai režimo šalininkų išvaikyta protesto akcija, „Dangiškoji žuvusiųjų šimtinė“ Maidane, tūkstančiai žuvusiųjų Donbase ir dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių žuvusiųjų kare su Rusija nuo 2022-ųjų vasario 24-osios.
Kitoks pasaulis
Tačiau šie 10 metų pakeitė ne tik Ukrainą. Pasaulis 2013-aisiais buvo visiškai kitoks negu dabar. Kai kur ruseno konfliktai (Afganistanas, Irakas, Sirija, Libija, Jemenas), tarp Rusijos ir Vakarų, Vakarų ir Kinijos buvo nesutarimų, tačiau tuo metu buvo laikoma beprotyste net aptarinėti, kad jie gali reikšti didelį karą. Atvirkščiai – stiprėjo ekonominiai ir politiniai ryšiai tarp ES šalių ir Rusijos, skambėjo lozungai apie realią „vieningos Europos nuo Lisabonos iki Kamčiatkos“ ateitį.
Visas pasaulis globalėjo ir linko į bendradarbiavimą. Atrodytų, įveikiant nesutarimus, žmonija juda į vienybę ir klestėjimo erą, kuri paremta technologijų progresu bei įvairių kultūrų sugyvenimu.
Šiuo metu naujo pasaulinio karo ir tiesioginio galios valstybių susidūrimo, iki pat branduolinės apokalipsės, tema aptarinėjama kasdien ir visur.
Rusija siekė išlaikyti Ukrainą savo įtakos zonoje
M. Nayyemo žinutė tik pradėjo pasipriešinimo režimui Ukrainoje judėjimą, tačiau pagal savo reikšmę ji stoja į vieną eilę su tokiais istoriniais įvykiais, kaip serbų gimnazisto 1914-aisiais įvykdyta Austrijos-Vengrijos imperijos erchercogo Pranciškaus Ferdinando žmogžudystė Sarajeve, kuri pradėjo Pirmąjį pasaulinį karą, paspartino Europos imperijų griūtis ir naujos realybės, kurioje atsidūrė XX a. žmonės, kūrimą.
Savaime suprantama, tiek Gavrilo Principo šūvis 1914-aisiais, tiek ir Mustafa Nayyemo žinutė 2013-aisiais buvo tik pretekstas, o ne reali geopolitinių tektoninių lūžių priežastis.
Konfliktas Ukrainoje kilo dėl daug globalesnių faktorių, įtakos zonų tarp pasaulinių galios centrų nepasidalijimo. 2013-aisiais tai buvo Rusijos siekis bet kokia kaina įtraukti Ukrainą į savo integracinius projektus posovietinėje erdvėje (Muitų sąjunga), Vakarai siūlė savo analogą – Asociacijos su ES sutartį. Tai lėmė susiskaldymą pačioje Ukrainoje, kur iškilo daugumos palaikymą įgavusi opozicijos koalicija, iškėlusi tikslą pašalinti ar bent jau apriboti korupcinę V. Janukovyčiaus valdžią.
Kaip ir G. Principas, M. Nayyemas vargu ar tikėjosi, kad jo veiksmai taps pradžia milžiniškiems pokyčiams ne tik pačioje Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje. Tačiau būtent jie gali būti laikomi tais atskaitos taškais, kurie keičia XX ir XXI a. istoriją.
Kruvini 2013–2014 m. įvykiai Ukrainoje
Nuo pat 2013-ųjų protesto akcijos pradžios buvo daug momentų, kai istorija galėjo pasukti visiškai kita linkme. Tačiau kiekvieną sykį įvykdavo tam tikras emocinis „sprogimas“, kuris konfliktą iškeldavo į naują lygį.
2013-ųjų protesto akcijos, palyginus, nebuvo skaitlingos. Pirmąjį vakarą susirinko apie 1,5 tūkst. dalyvių, lapkričio 22-osios vakarą Kyjive tebuvo apie 3-5 tūkst. protestuotojų. Tačiau kitos dienos paryčiais V. Janukovyčiaus administracija priėmė sunkiai paaiškinamą sprendimą – brutaliai išvaikyti susirinkusius žmones argumentuojant tuo, jog aikštę reikia paruošti artėjančių švenčių proga.
Net ir po V. Janukovyčiaus vizito Vilniuje, kur jis lapkričio 25-ąją paviešino savo sprendimą nepasirašyti Asociacijos su ES sutarties, ir žiauraus pareigūnų išpuolio protesto akcijoje dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių.
Pareigūnų brutalumo vaizdai ir V. Janukovyčiaus sprendimas Vilniuje mobilizavo ukrainiečius ir jau kitą dieną aikštėje stovėjo šimtai tūkstančių žmonių.
2014-ųjų sausį įtampa Maidane vėl pradėjo slūgti, nepaisant nuolatinių susidūrimų su režimo pareigūnais derybininkams pavyko pasiekti tam tikrų rezultatų. Tačiau tuomet Ukrainą valdę prorusiški „regionininkai“ priėmė taip vadinamus „diktatoriškus įstatymus“, o tai sukėlė dar aršesnes pasipriešinimo nuotaikas.
Tuomet prasidėjo aršūs susirėmimai tarp protesto akcijos dalyvių ir pareigūnų, pasirodė pirmieji pranešimai apie pirmųjų aukas. Tai stipriai radikalizavo situaciją ir sustiprino revoliucijos nuotaikas. Kyjive taip pat pasirodė banditų, dar vadinamų „tituškomis“, gaujos – smogikų, kuriuos pasamdė valdžios atstovai, kad šie padėtų susidoroti su protestuotojais.
Vasarį netgi buvo pasiektas susitarimas, po kurio protestuotojai paliko Kyjivo miesto administracijos pastatą, o pareigūnai atblokavo gatves. Tačiau jau vasario 18-ąją prasidėjo dramatiškiausi įvykiai, po kurių „kelio atgal“ nebeliko. Rada atsisakė svarstyti prezidento teisių apribojimo įstatymą ir taip išprovokavo naują protestų bangą. Per artimiausias kelias paras žuvo daugiau nei šimtas protestuotojų, keli tūkstančiai buvo sužeisti.
Vasario 20-ąją grupė protestuotojų iš Konservatorijos lango atidengė ugnį ir į pareigūnus, du iš jų žuvo.
Vasario 21-ąją opozicija ir valdžia, tarpininkaujant Vakarų šalių lyderiams, sutarė dėl krizės sureguliavimo: grįžtama prie 2004-ųjų šalies konstitucijos, kuri numatė prezidento teisių apribojimą, surengiami naujo prezidento rinkimai iki 2014-ųjų pabaigos. Tačiau vasario 21-ąją V. Janukovyčius netikėtai spruko iš sostinės į Charkivą, o vėliau ir į Rusiją ir taip faktiškai prarado valdžią. Faktiškai visi Regionų partijos skyriai visoje šalyje šalies pietryčiuose leido suprasti, kad toliau priešintis pokyčiams nėra nusiteikę. V. Janukovyčius vasario 22-ąją net nebuvo įleistas į partijos susirinkimą Charkive.
Vasario 22-ąją daugumą Radoje suformavusi opozicija priėmė sprendimą dėl V. Janukovyčiaus nušalinimo. Būtent šis įvykis tapo pretekstu Rusijai ir Maidano priešininkams vadinti įvykius „valstybės perversmu“. Kremliaus teigimu, nepaisant to, kad V. Janukovyčius pats paspruko iš šalies, nevykdė savo pareigų ir nebeturėjo politinio palaikymo, valdžios perdavimas buvo „neteisėtas“.
„Negrįžtamumo taškas“ – Krymo aneksija
Tačiau net ir tuomet situacija galėjo būti visiškai kitokia negu dabar. Ukrainos gyventojų apklausose 2013-aisiais už stojimą į NATO pasisakė vos 18 proc. žmonių, prieš – 67 proc. Tačiau V. Putinas nusprendė aneksuoti Krymą ir nuotaikos Ukrainos visuomenėje kardinaliai pasikeitė – 2014-aisiais jau 48 proc. pasisakė už stojimą į NATO, o prieš – tik 32 proc. Pats V. Putinas vėliau aiškinosi, kad tokiu būdu tenorėjo „užkardyti galimybę NATO bazėms atsirasti Kryme“, tačiau jokio preteksto tam net ir būti negalėjo.
Viena iš versijų, kodėl jis taip pasielgė, yra taip vadinama „emocinė“: V. Putinas negalėjo pakęsti Maidano pažeminimo ir Vakarų pergalės. Galima ir kita versija, kad V. Putinas iš anksto planavo Ukrainos okupaciją ar bent jau „baltarusišką“ variantą, kuomet šalis faktiškai kontroliuojama iš Maskvos per lojalų jai diktatorių.
Bet kokiu atveju, Krymo aneksija buvo tas „negrįžtamumo taškas“, po kurio tapo labiau aišku, kad tiesioginis konfliktas tarp Ukrainos ir Rusijos ar net aktyviai palaikančių demokratinius procesus Ukrainoje Vakarų ir Rusijos yra faktiškai neišvengiamas.
Net ir tuomet atrodė, kad viskas „tik Krymu“ gali ir baigtis: prorusiški išsišokimai Ukrainos pietryčiuose jau iki 2014-ųjų kovo mėnesio išsikvėpė, Vakarų sankcijos dėl Krymo aneksijos buvo švelnios ir perspėjamojo pobūdžio, o Maskva įvairiais būdais bandė įtikinti, kad „toliau niekas nežygiuos“. Tačiau balandį staiga iškilo „Luhansko ir Donecko respublikos“ su rusų smogikais, dabar jau Rusijos kalėjime sėdinčiu rusų atsargos žvalgybininku-karininku Igoriu Strelkovu-Girkinu priešaky. Ukraina buvo priversta skelbti antiteroristinę operaciją, Donbase prasidėjo karo veiksmai.
Vėliau daugelį metų tęsėsi Kremliaus cirkas pavadinimu „mūsų ten nėra“, kuomet buvo bandoma įtikinti visus, kad Rytų Ukrainoje siautėja vietos „savanoriai“, kurie ginkluotę gavo iš „žvejų ir medžiotojų parduotuvių“.
Visa tai baigėsi aktyviais karo veiksmais 2014-2015 m., taip ir neįgyvendintais Minsko susitarimais ir „rusenančiu“ frontu iki pat 2022-ųjų vasario.Preteksto karui nebuvimas ir Putino apsiskaičiavimai
Preteksto 2022-ųjų karui iš Rusijos pusės taip pat nebuvo. Pačioje Ukrainoje, nors ir nebuvo priimta nuolaidžiaujančių Rusijai sprendimų dėl Donbaso likimo, didelio noro kariauti taip pat nebuvo. Pradėjusio kadenciją Volodymyro Zelenskio reitingai krito, apie stojimą į NATO realių kalbų nebuvo, kaip ir apie aktyvesnius karo veiksmus Donbase. Didžioji dalis ukrainiečių soc. apklausose pasisakė prieš karinį klausimo sprendimą. Rusijai tuomet tereikėjo sulaukti savo momento – laukti V. Zelenskio valdžios kritimo, Ukrainos gyventojų nuovargio dėl situacijos neapibrėžtumo pasekmių.
Todėl, kai 2021-ųjų lapkritį pasirodė vis daugiau pranešimų apie Rusijos rengimąsi karui, mažai kas tuo tikėjo. Karas atrodė neįtikėtinas žvelgiant ne tik iš Rusijos pozicijų, bet net ir iš paties V. Putino.
„Strana“ pažymima, kad V. Putinas, po 2021-aisiais įvestų sankcijų jo parankiniui Ukrainoje Medvedčukui, galėjo „suprasti“, kad Ukrainoje „baltarusiškas“ deleguotos valdžios iš Kremliaus variantas neišdegs. Todėl galėjo būti nuspręsta imtis jėgos veiksmų. Manoma, kad pirminis Rusijos planas nenumatė Ukrainos teritorijos aneksijos, norėta užpulti ir paralyžiuoti šalį, tuo pasinaudojus į valdžią atvesti Kremliui lojalius asmenis.
Tai iš esmės patvirtina sąlyginai nedidelės Rusijos kariuomenės pajėgos, numatytos šio plano įvykdymui (150–180 tūkst. karių). Tikėtina, kad Rusijos strategai nesitikėjo rimtesnio Ukrainos pasipriešinimo totalaus karo akivaizdoje. Kodėl V. Putinas taip galvojo – tikslaus atsakymo nėra iki šiol. Tai galėjo būti jo asmeninis įsitikinimas ar jo aplinkos pateikti klaidingi duomenys. Istorija rodo, kad jau po mėnesio karo buvo aišku: Ukrainos pajėgos net nesirengia pasiduoti, o V. Zelenskis niekur iš Kyjivo nepabėgo, nepaisant visų Rusijos propagandos tikinimų.
Praėjus dešimtmečiui nuo Euromaidano pradžios konfliktas vėl išgyvena eilinę emocijų ir jų atoslūgio kaitą: fronte susidarė patinė situacija – nė viena iš kariaujančių pusių negali pasiekti didesnių proveržių ir vėl kalbama apie galimą „konflikto įšaldymą“.
