Pietų Kalifornijoje (JAV), kai ryto saulė jau kepino, prasidėjo įprastinis A. Cox ieškojimas. Ji aplankė vieną iš savo mėgstamiausių vietinių šiukšlių konteinerių, iš pradžių patogiai atsirėmė dilbiais į jo šonus, o paskui plikomis rankomis pasiekė tai, kas buvo jo dugne.
Be sudaužyto televizoriaus ant didžiulės kartoninių dėžių krūvos šįkart nelabai ką buvo galima rasti. Tačiau moteris nesijaudino. Tame pačiame šiukšlių konteineryje ji jau buvo radusi visą glėbį kitų daiktų, įskaitant plunksninę kepurę, kurią tuo metu dėvėjo, plastikinį maišelį su visiškai naujais marškinėliais ir dekoratyvinių rankomis dažytų velykinių kiaušinių iš Austrijos kolekciją.
„Aš nardau šiukšlynuose, kad išgelbėčiau pasaulį nuo paskendimo šiukšlėse, – sakė A. Cox. – Šiek tiek šykštu, bet mano draugai ir šeima supranta mano aistrą“.
Nardymas po konteinerius vis populiarėja
Kai kurie žmonės, išvydę Cox natūralioje aplinkoje – pakibusią virš perpildyto šiukšlių konteinerio krašto – gali ją priskirti tam tikram tipažui. Tačiau 60-metė paneigia stereotipus: ji turi archeologijos bakalauro laipsnį ir dirba rinkodaros vadybininke pietų Kalifornijoje. Be to, ji beveik kiekvieną savaitės dieną žvalgosi į šiukšliadėžę ir dalijasi savo radinių nuotraukomis „Facebook“ grupėje „Dumpster Diving San Diego“, kurioje yra keli tūkstančiai narių.
A. Cox ir kiti San Diego (JAV) narai nėra vieni. Nardymas šiukšlių konteineriuose, kadaise buvęs griežtas tabu, vis populiarėja. Vaizdo įrašai, kuriuose žmonės už parduotuvių ir daugiabučių namų įšokę į šiukšliadėžes, o paskui demonstruoja savo šiukšles, tapo itin populiariu socialinių tinklų fenomenu.
@jenn_nniffer Never a dull moment #dumpsterdiving #dumpsterdiver #donatenotdump ♬ Enemy - TAYLOR MALONE
Vien „TikTok“ tinkle dešimtys tūkstančių #dumpsterdiving įrašų surinko milijardus peržiūrų. Įvairūs žmonės – nuo Annemarie Cox iki 32 metų YouTube turinio kūrėjo iš Teksaso (JAV), kuris veda ekskursijas po Niujorką – dabar savo gyvenimą paskyrė nardymui po konteinerius.
Kokios priežastys lėmė knaisiojimąsi po šiukšlynus?
Netikėto bumo priežastys yra įvairios. Daugeliui amerikiečių nerimaujant dėl didėjančių pragyvenimo išlaidų, kai kurie ieško šiukšlynuose maisto ir mažina brangstančių maisto produktų sąskaitas. Kitiems patinka perspektyva rasti krūvas drabužių ir baldų, kuriuos galima paaukoti arba parduoti.
Tačiau dažnai vyraujanti motyvacija yra paprasta: užtikrinti, kad sąvartynuose supūtų kuo mažiau šiukšlių.
Naujausiais Aplinkos apsaugos agentūros statistiniais duomenimis, vien 2018 m. JAV susidarė daugiau kaip 292 mln. tonų kietųjų komunalinių atliekų, t. y. beveik 2,3 kilogramus kiekvienam žmogui per dieną. Maždaug pusė šių šiukšlių pateko į sąvartynus. Maisto atliekos yra ypač skaudžios – apskaičiuota, kad šalyje išmetama 30–40 proc. maisto atsargų.
@teiresiaskadish Use what others can't #dumpsterdiving #freegan #ouroborus #dumpster #dumpsterdiver #dumpsterbabe #strawberries #bananas #foodprocessing ♬ original sound - Imaginary Ambition
„Vienas iš kūrybiškų būdų sustabdyti šį atliekų ciklą – nardymas po šiukšlynus, – sakė A. Cox. – Kai ką nors išmetate, kas yra „išmesti“? Tai yra toli nuo tavęs, bet tai yra kažkam kitam“.
Šokiruojantis atliekų kiekis
Virtuvės prietaisai ir skalbimo milteliai, dėžutės neatidarytų rankų dezinfekavimo priemonių, kalnai niekada nenaudotų Kalėdų ir Helovino dekoracijų, skalbinių dėžės, pilnos sulankstytų, ką tik išskalbtų drabužių.
Tai tik keli iš daiktų, kuriuos Kelly Sparks rado Šiaurės Teksaso sąvartynuose, esančiuose daugiau nei 1,6 kilometrų į rytus nuo tos vietos, kur A. Cox gelbsti šiukšles Kalifornijoje.
„Nardymas po sąvartynus yra lobių paieškos įsikūnijimas“, – sakė ji.
K. Sparks po šiukšles pradėjo nardyti daugiau nei prieš dešimtmetį, pirmiausia tyrinėdama „Trader Joe‘s“ šiukšlynus Los Andžele. Per devynis mėnesius vienintelis maisto produktas, kurį K. Sparks pirko iš parduotuvės, buvo sojų padažas.
„Tai buvo pribloškiantis maisto kiekis, kuris buvo jų sąvartyne, – sakė K. Sparks. – Kiekvieną vakarą nardydavome po šiukšlių konteinerius. Mus tai taip įtraukė“.
Likus šešiems mėnesiams iki pandemijos, K. Sparks sukūrė savo „YouTube“ kanalą, iš pradžių manydama, kad vienintelis jos gerbėjas gali būti jos tėtis, kuriam patiko klausytis apie jos šiukšlių konteinerių radinius.
„Tikrai nesitikėjau, kad tuo susidomės kiti žmonės“, – sakė ji.
Tačiau netikėtai puslapis ėmė populiarėti. Dabar moteris turi beveik ketvirtį milijono „YouTube“ prenumeratorių, taip pat sukūrė „Facebook“ grupę kitiems nardymo po sąvartynus entuziastams, dabar grupė vienija apie 15 tūkst. narių.
K. Sparks daro prielaidą, kad žmones žavi nardymo po šiukšlynus vaizdo įrašai, nes juose vaizduojamas „šokiruojantis atliekų kiekis“.
„Daug mano žiūrovų yra užsieniečiai, – sakė ji. – Ir aš matau žmonių komentarus, kuriuose jie sako: „Jungtinėje Karalystėje nieko panašaus nematome“. Arba: „Čia, Vokietijoje, mūsų perdirbimo programos tokios geros, kodėl jūsų šiukšlynuose matome vandenį buteliuose?“.
Nardymo šiukšlių konteineriuose „Kalėdos“
Nuo to laiko Sparks ir jos vyras iš „Trader Joe‘s“ šiukšlynų perėjo prie šiukšlių už kitų mažmeninės prekybos parduotuvių ir daugiabučių kompleksų. Jie dėvi pirštines ir uždarą avalynę, ateina su griebtuvais (įsivaizduokite plastikinį nagą ant lazdos galo) ir nedideliu grėbliu, kuriuo jie perrenka šiukšles.
Didžiausias jų kasmetinis įvykis (panašus į „šiukšlių konteinerių nardymo Kalėdas“, sakė K. Sparks) yra tada, kai pavasarį koledžų studentai išsikrausto iš bendrabučių ir paprastai turi tik vieną ar dvi dienas palikti miestelį. Sparks daug pasiekė Teksaso mokyklose – rado veikiančių mini šaldytuvų ir mikrobangų krosnelių, krūvas plastikinių lentynų ir daugybę kitų bendrabutyje reikalingų daiktų.
Apie 80 proc. to, ką randa nardydami šiukšlynuose, pora paaukoja savo apylinkės bendruomenės sandėliukui, netoliese esančiai parduotuvei, kuri padeda moterų prieglaudai, arba vietos gyvūnų prieglaudai.
K. Sparks tikisi, kad pagrindinis jos kanalo įspūdis – „yra ir kitų būdų atsikratyti daiktų“.
„Nebūtina visko išmesti“, – pridūrė ji.
Šviežio maisto paieška šiukšliadėžėje
Kaip ir K. Sparks Teksase bei A. Cox Kalifornijoje, Janet Kalish Niujorko šiukšlynuose įpratusi rasti puikios būklės daiktų. J. Kalish pirmiausia ieško maisto; neretai miesto gatvėse esančiose šiukšliadėžėse ji randa įvairių daržovių (nuo šviežių brokolių iki moliūgų ir česnakų), konservuotų pupelių ir sriubos, makaronų ir salotų padažo.
J. Kalish yra viena iš kelių savanorių, kurie vadovauja „freeganizmo“ grupei ir kas mėnesį rengia „šiukšlių turus“ mieste. „Freeganai“, kaip apibrėžia J. Kalish, paprastai vengia dalyvauti tradicinėje ekonomikoje ir perka kuo mažiau.
Birželio mėnesį viename iš tokių šiukšlių turų dalyvavo maždaug tuzinas žmonių, kurie metodiškai naršė po šiukšlių konteinerius, kad išgelbėtų maistą, kuris kitu atveju būtų išmestas. Nors J. Kalish tiesiogiai neklausia dalyvių, kodėl jie nusprendė dalyvauti ekskursijoje, daugelis kalba apie dideles maisto produktų kainas. Ji sakė, kad atvykėliai dažnai nustemba pamatę, kaip lengva rasti gero maisto.
„Žmonės nesitiki rasti tiek daug tikrai kokybiško, gero, maistingo, perspektyvaus maisto, kuris yra tokios geros būklės“, – sakė J. Kalish.
Pasak jos, parduotuvės išmeta maistą ne tik dėl to, kad jis sugedo ar buvo sugadintas, bet ir dėl daugelio kitų priežasčių. Ant maisto produktų nurodytos tinkamumo vartoti datos paprastai reiškia tik tai, kiek laiko produktas bus geriausios kokybės, o ne tai, kada jis sugenda. Vis dėlto mažmenininkai gali išmesti daiktus su etiketėmis „pasibaigęs galiojimo laikas“.
„Manau, kad žmonės daro prielaidą, jog sistema veikia ir viskas daroma „tinkamai“, o daiktai eina į atliekas, nes jie yra atliekos, – sakė J. Kalish. – Žmonės daro prielaidą, kad jei daiktas atsidūrė šiukšliadėžėje, vadinasi, jis ten atsidūrė dėl rimtos priežasties“.
Antrinis panaudojimas – vis populiaresnis
A. Cox teigiamai vertina tai, kad po dešimtmečius trukusio daiktų gelbėjimo iš šiukšlių konteinerių, atrodo, kad kultūra geriau supranta atliekų ir pakartotinio naudotų daiktų panaudojimo klausimus. Pavyzdžiui, ji sakė, kad apsipirkinėjimas taupant septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje nebuvo kažkas, kuo būtų galima pasigirti. Tačiau dabar ši gėda ir stigma išnyko.
Lygiai taip pat galbūt po kelių dešimtmečių nebebus keista matyti žmogų, įšokantį į šiukšlių konteinerį, sakė ji.
Nes mintis, kad šiukšlyne guli visiškai geri daiktai, nors trumpalaikėje perspektyvoje tai gali tapti smagia lobio paieška, „man kelia liūdesį širdyje“, sakė ji.
