Biblijoje pasakojama, kad Mozė išvedė izraelitus iš Egipto, kuriame faraonas laikė juos nelaisvėje. Kai per dykumą ėjusi minia priartėjo prie Kanaano, Dievo pažadėtos žemės, Mozė išsiuntė 12 žvalgų – po vieną iš kiekvienos izraelitų genties – į Kanaano žemę, kad jie išsiaiškintų, kokios ten sąlygos gyvenimui. Žvalgai grįžo po 40 dienų. Jie atsinešė vynmedžio šaką, kuri buvo tokia didelė, kad ją teko nešti ant karties dviem vyrams. Mozės pasiuntiniai pasakojo, kad Kanaano žemė – tai viskas, apie ką svajojo izraelitai.
„Mes nuėjome į kraštą, į kurį mus siuntei. Tikrai jis pienu ir medumi teka. Štai jo vaisiai“, – rašoma Biblijos Skaičių knygoje.
Tačiau įspėdami vyrai pridūrė, kad „žmonės, gyvenantys krašte, yra stiprūs, miestai įtvirtinti ir didžiuliai“.
Biblijoje aprašoma, kaip žydai pirmą kartą atvyko į Dievo jiems skirtą šalį – Kanaano žemę. Iš šventraščio taip pat sužinome, kaip izraelitai senovėje įkūrė Izraelį, o vėliau nugalėjo jo priešus. Mokslininkai daug metų siekia išaiškinti, ar aprašytos istorijos pagrįstos tikrais faktais, ir bando nustatyti, kaip iš tikrųjų atrodė Kanaano žemė, kokios tautos gyveno šioje teritorijoje. Per keletą dešimtmečių surinkti archeologiniai radiniai bei šiuolaikiniai analizės metodai leidžia mokslininkams papasakoti, kaip atrodė Pažadėtoji žemė Mozės laikais – prieš 3 tūkst. metų.
Artimuosiuose Rytuose klestėjo žemdirbystė
Biblijoje aprašytas Kanaanas, apėmęs dabartinį Izraelį, Palestiną, Jordaniją, pietinę Sirijos dalį ir Libaną, aprašomas kaip derlingas ir turtingas kraštas. Aprašymas iš esmės atitinka tikrovę. Žemės, esančios į šiaurę nuo dabartinio Izraelio, kurios kadaise buvo Kanaano dalis, buvo itin palankios žemdirbystei ir šiais laikais dar vadinama „derlinguoju pusmėnuliu“. Tokį pavadinimą šiai teritorijai davė JAV archeologas Jamesas Henry Breastedas XX a. pradžioje. Nors didelę Kanaano dalį sudaro uolėta dykuma ir krūmokšniais apaugęs dirvožemis, regione, kaip rodo pavadinimas, yra keli geriausios dirbamos žemės plotai visame pasaulyje. Tai viena iš priežasčių, kodėl civilizacija suklestėjo būtent čia. Prieš 3 tūkst. metų Kanaano kalvos buvo tankiai apaugusios pušimis, ąžuolais ir kvapiosiomis pistacijomis. Šis kraštas buvo pernelyg akmenuotas, kad jame būtų galima laikyti gyvulius, todėl aviena ir ožkiena nebuvo dažnas maistas. Izraelitai dirbo nuožulnių kalvų žemę, sėjo javus ir kitus augalus, pavyzdžiui, lęšius, avinžirnius, pupeles ir miežius.
Prieš izraelitams apsigyvenant Kanaane, šią vietovę ne vieną šimtmetį valdė Egiptas. 1458 m. pr. Kr. faraonas Tutmozis nugalėjo kanaaniečių kariuomenę Megido mūšyje šiaurinėje dabartinio Izraelio dalyje, ir nuo to laiko šią teritoriją valdė faraonai. Tačiau po 300 metų, atvykus izraelitams, Egiptas buvo nusilpęs, o faraonas – pasirengęs atsisakyti savo vasalinės valstybės rytuose.
Griuvėsiuose rasti vartai
Jafa tikriausiai buvo viena paskutinių faraono tvirtovių. Mieste, kuris buvo įsikūręs dabartinėje Tel Avivo teritorijoje prie Viduržemio jūros, archeologai rado didelio karinio susirėmimo pėdsakų. Per nuožmų mūšį buvo sunaikinti didžiuliai miesto vartai. Rasti strėlių antgaliai ir didelis pelenų kiekis dirvožemyje rodo, kad įnirtingos kovos vyko iki egiptiečiams paliekant miestą apie 1125 m. pr. Kr.
Kiti rimtų susirėmimų svarbiose Egipto teritorijose Kanaane ir aplink jas pėdsakai, pavyzdžiui, netoli didelio grūdų sandėlio už 20 km nuo Jafos, leidžia mokslininkams spėti, kad susivieniję kanaaniečiai išvarė egiptiečius. Nors faraono atsisakyta teritorija buvo derlinga, ji nebuvo tokia turtinga ir išsivysčiusi kaip jo valdoma karalystė Nilo pakrantėje. Tačiau švelnus Kanaano klimatas ir nepaprastai gera geografinė padėtis traukė visas regiono tautas. Prekybos sąlygos čia buvo išskirtinės, nes Kanaano žemėje susikirto keli to meto svarbūs prekybos keliai, jungę rytus su vakarais. Pavyzdžiui karavanų kelias, vadinamas Via Maris, Egiptą jungė su Mesopotamija.
Viduržemio jūros uostai puikiai tiko gabenti prekes į didžiausias to meto prekybos stotis ir iš jų. Bėgant metams tiek didelės, tiek mažos tautos bandė užimti šią strategiškai svarbią teritoriją. Biblijoje rašoma, kad į šiuos kraštus atsikraustę izraelitai greitai paplito ir tapo galingiausia tauta.
Izraelitai užėmė kraštą taikiai
Egiptiečių kovas Kanaane įrodo archeologiniai radiniai, o apie izraelitų užkariavimą žinome tik iš Biblijos. Archeologai nerado kovos pėdsakų, todėl kai kurie mokslininkai mano, kad Kanaanas buvo užimtas ne jėga, o izraelitams skleidžiant savo savitą kultūrą ir perimant dalį vietinės kultūros. Bet kokiu atveju Kanaano žemė buvo užimta per ilgą laiką – daugiau negu per 100 metų. Istorikai mano, kad Kanaanas tapo izraelitų žeme tik užėmus Jeruzalę, XI a. pr. Kr.
Įsitvirtinę izraelitai didžiausią dėmesį skyrė prekybai, norėdami užtikrinti, kad karalystė būtų galinga. Jiems pavyko. Radiniai liudija, kad į Izraelį buvo gabenamos prekės iš atokiausių pasaulio kampelių. Pavyzdžiui, dabartinio Izraelio Haifos miesto pietuose archeologai rado indų su Azijos cinamono likučiais. Indai datuojami XI a. pr. Kr. ir IX a. pr. Kr. Manoma, kad juos atgabeno į šalį vietiniai pirkliai.
Buvo prekiaujama ir įprastomis kasdienėmis prekėmis. Auksaspalvio sparo dantų deguonies izotopų analizė rodo, kad izraelitai keletą šimtmečių importavo žuvis iš Egipto, gaudomas lagūnoje netoli Sinajaus pusiasalio. Tokia prekyba rodo, kad šalis buvusi turtinga ir klestinti. Žydų pirkliai eksportavo kviečius, vyną ir alyvuogių aliejų – tai buvo jų pagrindinės prekės.
Jeruzalė buvo įtvirtinta ant kalvos
Iš pradžių prekyba užsiėmė tik Izraelio aukštesnioji klasė. Buvo importuojamos ne tik prabangios prekės, bet ir statybinės medžiagos, taip reikalingos augant miestams. Prieš izraelitams perimant valdžią Kanaane, šioje teritorijoje gyveno gana primityvi visuomenė, palyginti, pavyzdžiui, su Egipto visuomene. Saliamono šventyklos statybos itin paskatino Jeruzalės ir visos karalystės plėtrą. Neilgai trukus Jeruzalė tapo svarbiausiu miestu. Ir ne be pagrindo. Teritorija, kurioje įsikūrė miestas, buvo netoli vandens ir apsaugota. Radiniai rodo, kad ši vietovė buvo apgyvendinta maždaug nuo 4000 m. pr. Kr., kai žmonės įkūrė stovyklą prie Gihono šaltinio dabartinio miesto centre. Egiptiečiai taip pat laikė Jeruzalę svarbiu miestu. Faraonui valdant šį kraštą, Jeruzalėje buvo dislokuotos nedidelės Egipto pajėgos, kurioms vadovavo vietinis vadas.
Miestas ne tik turėjo stabilų vandens tiekimą iš Gihono šaltinio, bet ir buvo įsikūręs strategiškai geroje vietoje – Judėjos kalnuose, 800 m virš jūros lygio. Nuo netoli miesto esančio Alyvų kalno giedrą dieną gyventojai galėjo matyti Judėjos dykumą, Negyvąją jūrą ir dabartinės Jordanijos kalnus. Aukštai įkurto miesto gyventojai galėjo stebėti, kas vyksta aplinkui ir apsiginti nuo besiveržiančių priešų. Stipri ir galinga tvirtovė šioje svarbioje vietoje padėjo apsaugoti izraelitų gyvenvietes kalnuose ir siaurame pakrantės ruože.
Taigi, Jeruzalę buvo galima rinktis šalies sostine dėl strateginių priežasčių, tačiau istorikai mano, kad ji buvo pasirinkta dėl visai kitų motyvų. Pirmaisiais metais Izraelį valdė 12 genčių, kiekvienai jų priklausė tam tikra Kanaano dalis. Kadangi Jeruzalė izraelitų gentims nepriklausė, ji buvo pasirinkta kaip genčių susirinkimo vieta, į kurią niekas negalėjo reikšti pretenzijų.
Miestuose gyveno vos 400 gyventojų
Iš Jeruzalės naujieji žydų karaliai stebėjo savo karalystę, kurioje buvo tvarkingai išsibarstę kiti miestai. Dauguma miestų, kaip Jeruzalė, buvo įkurti ant kalvų viršūnių, kad gyventojai galėtų stebėti gyvulius, besiartinančius priešus ir nekviestus svečius. Ant kalvų viršūnių įsikūrę kaimai buvo gerokai mažesni, negu ilgą laiką buvo manyta. Pavyzdžiui, du svarbiausi izraelitų kaimai, Šilo ir Gibeonas, turėjo tik apie 400 gyventojų. Tokio dydžio miestai buvo laikomi dideliais. Kadangi juos saugojo kalvos, jie nebuvo aptverti siena. Miestus juosė tik aptvarai – jie saugojo naminius gyvulius nuo vagių ir laukinių žvėrių ir neleido jiems pabėgti.
Tikėtina, kad gyventojus saugojo vietos kunigaikštis ar kitas saugumu besirūpinantis pareigūnas. Kai kurie valdovų miestai, apie kuriuos sužinome iš Biblijos, buvo kanaaniečių karvedžių politiniai ir administraciniais centrai dar gerokai iki Mozei ir žydams grįžtant į Kanaaną. Toks buvo, pavyzdžiui, Sichemo miestas, dabartinis Tel Balata, Vakarų Krante įsikūrusio Nabluso miesto priemiestis. Sichemas minimas ir molio lentelėse, vadinamuosiuose Amarnos laiškuose, Egipto faraono Echnatono (apie 1350–1330 m. pr. Kr.) susirašinėjime su diplomatais, be kita ko, ir apie Kanaaną. Bronzos amžiuje Sichemas garsėjo kaip prekyvietė, kurioje buvo prekiaujama vynuogėmis, alyvuogėmis, kviečiais, naminiais gyvuliais ir keramikos dirbiniais.
Per XX a. 9-ame ir 10-ame dešimtmečiuose vykdytus kasinėjimus mokslininkai rado namų, miesto sienų, namų apyvokos reikmenų ir gyvūnų kaulų liekanų. Šie radiniai mokslininkams padėjo suprasti, kokia prieš 3 tūkst. metų buvo šeimos sandara, kasdienybė ir visuomenė, ir gana tiksliai aprašyti pirmuosius miestus.
Archeologiniai radiniai pasakoja, kad didelės šeimos gyveno aplink centrinį ūkį pastatytuose namuose. Namai buvo pastatyti iš džiovinto molio plytų, o jų pamatai buvo akmeniniai. Namų kiemuose archeologai rado vandens talpyklų, didelių molinių ar dumblo krosnių ir laužaviečių, skirtų valgiui ruošti, liekanų. Įėjus iš kiemo, buvo patenkama į vieną bendrą patalpą, o iš jos – į tris ar keturis mažesnius kambarius. Archeologai juose rado grindinio akmenų, todėl mano, kad patalpos buvo naudojamos gyvuliams, pavyzdžiui, ožkoms ir avims, arba maisto produktams dideliuose moliniuose induose laikyti. Kai kurie namai buvo dviejų aukštų, viršutinis aukštas buvo suręstas iš medžio. Mokslininkai mano, kad gyventojai miegodavo antrame namo aukšte arba lauke ant plokščio namo stogo.
Filistinai valdė penkis miestus-valstybes
Įtvirtinti miestai buvo svarbūs kaunantis su didžiausiu priešu – filistinais. Laikui bėgant jie tapo vienintele tauta, kurią izraelitams buvo likę nugalėti. Biblijos autoriai Jozuės knygoje pasakoja, kaip izraelitai užėmė visą Kanaaną, išskyrus filistinų miestus.
„Tik Gazoje, Gate ir Ašdode jų užsiliko“, – pasakojama Jozuės knygoje. Tie, kurie užsiliko (nepasidavė, red.), buvo filistinai, gyvenę penkiuose miestuose-valstybėse rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje. Priešas buvo turtingas ir vienintelis visame regione turėjo metalinių ginklų, todėl žydams reikėjo užsitikrinti puikią ekonomiką, paremtą prekyba, ir pasirūpinti kariuomene su stipriais karo vadais, kad galėtų stoti į kovą.
Anot Biblijos, filistinai ir izraelitai kovėsi keliuose mūšiuose, įskaitant garsiąją milžiniško filistinų kario Galijoto ir piemens Dovydo dvikovą Elos slėnyje. Šis slėnis buvo strategiškoje vietoje: tarp pakrantės, kurioje buvo įsikūrę filistinų miestai-valstybės, ir Judėjos kalvų, kuriose buvo įsikūrusi Jeruzalė. Biblijoje pasakojama, kad filistinai įsiveržė į slėnį didele jėga su kovos vežimais, o karaliaus Sauliaus vadovaujamų izraelitų buvo gerokai mažiau. Nė viena iš dviejų kariuomenių nedrįso viena kitos pulti, po 40 dienų į slėnį atvyko jaunas piemuo Dovydas ir atnešė savo vyresniajam broliui kareiviui duonos ir sūrio. Dovydas įtikino izraelitus leisti jam stoti į kovą prieš Galijotą, labai aukštą ir plačiapetį filistiną, kuris 40 dienų provokavo izraelitus ragindamas juos kautis. Dovydas sviedė akmenį svaidykle ir pargriovė Galijotą. Norėdamas įsitikinti, kad Galijotas negyvas, Dovydas kardu perdūrė filistino krūtinę. Pamatę, kad jų didvyris nebegyvas, kiti filistinai pabėgo.
Mažai tikėtina, kad istorija apie Dovydą ir Galijotą yra tikra, tačiau teoriškai filistinų ir izraelitų mūšis Elos slėnyje galėjo vykti. Archeologai kruopščiai ieškojo įrodymų, kurie patvirtintų, kad mūšis vykęs, tačiau jų rasti nepavyko.
Kovos vežimai – didelis pranašumas
Tačiau mokslininkai neabejodami daro vieną išvadą: jeigu toks mūšis būtų buvęs, filistinų ir izraelitų jėgos būtų buvusios labai nelygios, žydai būtų galėję laimėti tik įvykus stebuklui.
Iš Biblijos ir kitų šaltinių tampa aišku, kad filistinai turėjo stiprią kariuomenę, tikėtina, pranašesnę negu izraelitų. Iš Egipto faraono Ramzio IIII stelos žinome, kad filistinai kovėsi pasidaliję į nedideles 4 vyrų grupeles. Trys vyrai buvo ginkluoti ilgu ir tiesiu kardu ir keliomis ietimis. Ketvirtasis turėjo tik kardą. Visi turėjo skydus ir, manoma, dėvėjo antkrūtinius.
Filistinai taip pat turėjo kovos vežimų, kurie vaizduojami steloje ir aprašomi Biblijos Teisėjų knygoje, kurioje pasakojama apie pirmuosius izraelitų metus Kanaane. Technologiškai pažangūs vežimai turėjo ratus su šešiais stipinais, juos traukė du arkliai. Bronzos amžiuje jie buvo grėsmingas ginklas, istorikai juos net vadina to meto tankais. Filistinų ginklai apskritai buvo geresni negu izraelitų, nes, anot Biblijos, jie vieninteliai mokėjo kalti geležį ir iš jos gaminti ginklus.
Izraelitai buvo silpnesni. Nors jie turėjo iečių, kardų, lankų ir svaidyklių, jų smarkiai trūko. „Nei skydo, nei ieties nesimatė tarp keturiasdešimties tūkstančių (kareivių, red.) Izraelyje!“ – skundžiasi Teisėjų knygos autorius.
Nors archeologai rado kelis bronzinius ir geležinius durklus prie Tel el Farah netoli Nabluso Vakarų Krante, ankstyviesiems izraelitams trūko geros kokybės ginklų, todėl, anot Biblijos, kartais jie rinkdavosi netradicinius ginklus.
„Anato sūnus <...> jaučiams varyti lazda užmušė šešis šimtus filistinų“, – rašoma Teisėjų knygoje.
Istorija akivaizdžiai pagražinta, tačiau ji rodo, kad pirmaisiais metais izraelitai ėmėsi kasdienių įrankių kariaudami prieš gerokai stipresnį priešą. Izraelitų ir filistinų kovos palaipsniui virto mūšiais, kuriuose kariavo šimtai kardais ir geležinėmis ietimis ginkluotų kareivių. Sunkiajai artilerijai padėjo lankais ir strėlėmis bei akmenų svaidyklėmis ginkluoti kareiviai. Rodos, kad visi izraelitai, ne tik Dovydas, mokėjo meistriškai naudotis akmenų svaidyklėms.
O ypač taiklūs buvo kairiarankiai Benjamino genties elitiniai kariai.
„Tarp šių kareivių buvo septyni šimtai rinktinių vyrų, kurie buvo kairiarankiai. Kiekvienas jų galėjo sviesti svaidykle akmenį į plauką ir pataikyti“, – rašoma Teisėjų knygos 20-ame skyriuje. Tikėtina, kad jeigu Dovydas iš tiesų būtų kovęsis prieš Galijotą, jis būtų buvęs ginkluotas svaidykle. Ginklas yra pigiai ir lengvai pagaminamas. Izraelitų kariuomenėje akmenų svaidytojai atliko tokią pačią funkciją kaip vėliau lankininkai. Būdami patyrę jie galėjo pataikyti į už kelių šimtų metrų esantį taikinį. Be to, akmenys buvo sviedžiami su tokia jėga, kad pataikius į galvą smūgis galėjo būti mirtinas. Radiniai rodo, kad konfliktų dėl sienos kildavo iki VIII a. pr. Kr., kai filistinus ir izraelitus nukariavo Asirijos karalystė.
Klestėjo valdant trims karaliams
Įsikūrę Kanaano žemėje pirmaisiais metais izraelitai gyveno tradicinėse gentinėse bendruomenėse. Žydų tautą sudarė 12 genčių, kurias valdė vadinamieji teisėjai, genčių vadai. Izraelitams įgijus daugiau ir galingesnių priešų, gyventojai išrinko vieną karalių, tikėdamiesi, kad susivieniję taps stipresni ir galės atremti priešą. Savo karaliumi jie paskelbė Saulių, tačiau visus varžovus Kanaane pavyko įveikti tik valdant jo įpėdiniui Dovydui. Izraelis tapo toks galingas, kad Dovydas pajungė kaimynines tautas ir galiausiai valdė teritoriją nuo Eufrato šiaurėje iki Egipto pietuose. Valdant Sauliui, Dovydui ir jo įpėdiniui Saliamonui, izraelitų galybė augo. Kovai su priešais Saulius subūrė apylinkių kalvose gyvenusius valstiečius, Dovydas priešus įveikė, suvienijęs kalvose ir pakrantės lygumose gyvenusias gentis į vieną valstybę. Saulius, Dovydas ir Saliamonas buvo stiprūs valdovai, vieniję šalį ir kovęsi su priešais. Valdant šiems trims karaliams klestėjo prekyba ir statybos.
Pavyzdžiui, karalius Saliamonas pastatė kelias tvirtoves kaimuose ir Jeruzalėje. Biblijoje rašoma, kad X a. jis pastatė pirmą Jeruzalės šventyklą ant kalno, kuris dabar vadinama Šventyklos kalnu.
Šalis tekėjo pienu ir medumi
Galiausiai žydai tapo Kanaano žemės, į kurią Dievas nusiuntė Mozę ir jo vedamus žydus, valdovais. Įsitvirtinę Kanaane jie sukūrė stiprią valstybę, kaip Dievas buvo žadėjęs. Bet ar tikrai šalis tekėjo pienu ir medumi, kaip žvalgai teigė Mozei? Mokslininkai jau seniai padarė išvadą, kad šią frazę galima interpretuoti kaip Kanaano žemės derlingumo metaforą: vešliuose laukuose galėjo ganytis gyvuliai ir duoti pieno, o bitės galėjo surinkti daug nektaro ir atnešti medaus.
Mokslininkai ilgą laiką aiškino, kad Biblijoje aprašomas medus iš tiesų yra iš vynuogių ar datulių pagaminta uogienė. Jie teigė, kad Kanaane tikriausiai gyveno laukinės bitės, tačiau klimatas nebuvo tinkamas bitininkystei. Tačiau 2007 m. mokslininkai suprato, kad Biblijos tekstą visgi derėtų skaityti pažodžiui.
Kasinėdami Tel Rehovą Jordano slėnyje, miestą, kuriame senovėje gyveno apie 2,5 tūkst. gyventojų, mokslininkai rado nemažai senovinių avilių. Jie buvo sudaryti iš kelių eilių cilindrinių vamzdelių, pagamintų iš molio ir šiaudų. Kiekvienas cilindras buvo apie 75 cm ilgio ir 30 cm skersmens. Viename cilindro gale buvo anga, skirta bitėms įskristi, o kitam – dangtelis, kurį būtų galima nuimti renkant medų. Atlikę grūdų, kurie buvo išbyrėję iš indo netoli avilių, anglies-14 analizę, mokslininkai nustatė, kad radiniui yra maždaug 3 tūkst. metų.
Filistinų pėdsakais
Šis radinys nustebino ne tik dėl to, kad Biblijos tyrinėtojai nemanė, kad izraelitai galėjo laikyti bites, bet ir dėl bitininkystės masto. Archeologų skaičiavimais, 180 avilių gyveno apie 1 mln. bičių, o iš vieno avilio buvo gaunama apie 5 kg medaus. Tačiau mokslininkų laukė dar vienas netikėtumas.
Tyrinėdami bičių sparnų ir kojų liekanas, mokslininkai nustatė, kad bitės buvo ne vietinės, o atvežtos iš Turkijos. Turkiškos bitės buvo ne tik ramesnės už vietines, bet ir gamino 8 kartus daugiau medaus. Šis bičių privalumas buvo toks didelis, kad izraelitai mokėjo pirkliams, kad šie atgabentų vabzdžių iš už kelių šimtų kilometrų. Tokie radiniai kaip Tel Rehovo aviliai ir Biblijos pasakojimai supažindina mus su ankstyvąja žydų istorija ir jų gyvenimo būdu. Tačiau jų priešai filistinai tebėra neįminta mįslė. Mokslininkai ilgą laiką svarstė, kas iš tiesų yra ši tauta, iš kur ji atvykusi ir kaip atsidūrė Kanaane. Aišku viena: ji negyveno Artimuosiuose Rytuose nuo pat pradžių.
Filistinų gyvenamose teritorijose archeologai rado keramikos dirbinių ir molinių indų šukių su užrašais ne semitų kalba, kurie datuojami apie 1150–1000 m. pr. Kr. Vienas iš radinių – antspaudo rankena su užrašu, kuris tikrai buvo naudojama Kipro saloje paskutinėje bronzos amžiaus pusėje. Šis faktas leidžia mokslininkams spėti, kad tauta iš pradžių gyveno Viduržemio jūros regione. Teoriją paremia 2016 m. radiniai: archeologai atkasė apie 3 tūkst. metų senumo filistinų kapavietę Aškelone, Viduržemio jūros pakrantės mieste, esančiame pietinėje dabartinio Izraelio dalyje, maždaug už 50 km nuo Tel Avivo. Įsikūręs Viduržemio jūros pakrantėje, netoli Egipto, bronzos amžiuje Aškelonas buvo klestintis prekybos centras, iš kurio filistinai eksportavo liną, papirusą ir vergus į kitas senovės šalis. Geležies amžiuje svarbiame prekybos mieste ir viename svarbiausių filistinų miestų buvo prekiaujama grūdais, vynu ir drabužiais.
Kapavietėje rasta daugiau negu 150 individualių XI–VIII a. pr. Kr. kapų. Ištyrę laidojimo papročius, archeologai daugiau sužinojo apie filistinų kilmę. Kanaane dažniausiai būdavo laidojama bendrame kape. Mirusysis buvo guldomas ant pakylos arba tam tikro suolo. Aškelono kapavietėje didžioji mirusiųjų dalis buvo palaidota ovalo formos kapuose. 4 iš 150 buvo kremuoti, kai kurie palaikai paguldyti į laidojimo kambarius, pastatytus iš dailiai raižytų akmenų. Archeologams žinoma, kad tokie papročiai būdingi Egėjo jūros pakrantėje – tarp Graikijos ir Egipto – gyvenusioms tautoms, ir visai nebūdingi kanaaniečiams.
Archeologai savo išvadomis neabejoja. Anot jų, radiniai aiškiai rodo, kad filistinai atvyko iš Egėjo jūros regiono, galbūt iš Viduržemio jūros salos Kipro, ir įsikūrė Kanaane prieš puldami Egiptą. Bar Ilano universiteto archeologijos profesorius ir kasinėjimų Gate (viename iš penkių filistinų miestų) vadovas Arenas Maeiris teigia, kad gali būti, jog pietinėje Kanaano dalyje filistinų kultūra iškilo veikiama išorės veiksnių ir migracijos iš įvairių Viduržemio jūros regiono vietų. „Filistinų kultūroje atpažįstam Graikijos, Kipro, Kretos ir vakarinės Anatolijos kultūros elementų“, – teigia Maeiris.
Jūrų tauta įsikūrė Kanaane
Filistinai nepaliko jokių rašytinių šaltinių, tačiau radiniai ir Biblijos tekstai leidžia istorikams daryti išvadą, kad jie buvo viena iš vadinamųjų jūrų tautų, kurios bronzos amžiaus pabaigoje puldinėjo ir siaubė Artimuosius Rytus. Jūrų tautų išpuoliai, be kita ko, dokumentuoti Ramzio III mirties šventyklos Luksore steloje. Joje vaizduojamas egiptiečių ir jūrų tautos mūšis Nilo deltoje prie upės žiočių XII a. pr. Kr. pradžioje. Be to, vadinamajame Harriso papiruse, Ramzio III biografijoje, kurią parašė faraono sūnus ir sosto įpėdinis, pasakojama, kaip Ramzis III nugalėjo jūrų tautas. Tekste rašoma, kad kautynės vyko apie 1190 m. pr. Kr. ir baigėsi tuo, kad faraonas paėmė žmones į nelaisvę ir atsivedė į savo karalystę. Tikriausiai Ramzis III išsiuntė filistinus į Kanaano žemę – vietovę, kurią tuo metu valdė egiptiečiai. Egipto galiai nusilpus, filistinai tapo nepriklausomi. Gali būti, kad šis įvykis sutapo su izraelitų įsikūrimo toje pačioje teritorijoje laikotarpiu.
Kai kurie mokslininkai mano, kad neramumais Kanaane, Egipto nusilpimas ir kovos dėl derlingų teritorijų vyko po nedidelės klimato katastrofos. Mokslininkai ištyrė Genezareto ežero nuosėdose rastas žiedadulkes ir pamatė ryškų ąžuolų, pušų ir ceratonijų (augalų, kurie paprastai veši Artimuosiuose Rytuose) sumažėjimą apie 1250 m. pr. Kr. Tuo pačiu metu padaugėjo medžių, kurie paprastai auga sausesniuose regionuose. Augalijos pokyčiai rodo, kad regioną ilgą laiką kamavo sausra, todėl tikėtina, kad tuo laikotarpiu, kai tarp izraelitų ir kitų tautų vyko kovos, žemės ūkio derlius buvo prastas.
Sausros teorija yra gana tikėtina, tačiau ji tėra viena iš daugybės teorijų, kurios buvo iškeltos pastaraisiais metais. Belieka tikėtis, kad atsiras ir daugiau dėlionės dalių, nes nepaisant intensyvių archeologinių kasinėjimų, mokslininkams dar nepavyko nustatyti, kurie Biblijos pasakojimai galėtų būti paremti tikrais faktais. Aišku viena: filistinai ir izraelitai gyveno Pažadėtoje žemėje tuo pačiu metu, o Kanaanas tekėjo pienu ir medumi. Visą kitą mokslininkams teks įrodyti ateityje.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
