Dauguma iš maždaug 15 kitų aplink jį esančių vaikų jau buvo prijungti prie vaistų dozatorių, lėtai leidusių į kraują chemoterapinius vaistus. Būtent tada jie išgirdo pirmąjį tolimą sprogimo garsą, kurį sukėlė masyvus Rusijos raketų smūgis, nukreiptas į Kyjivą ir kitus Ukrainos miestus. Tada, pasak Viktorijos, jie išgirdo artimesnį sprogimą, kuris įjungė netoliese esančių automobilių signalizaciją. Dar vienas smūgis netoliese per langus pasiuntė trenksmą iškart po to, kai slaugytojos paprašė tėvų aprengti vaikus.
Išdaužti langai
„Po to skyriaus vedėjas tik spėjo pasakyt, kad perkeltume vaikus į priedangą. Tada nudrebėjo dar vienas smūgis. Viskas sudrebėjo. Vaikai pradėjo rėkti. Kai kurie pradėjo verkti. Išdužo langai“, – sakė ji.
Kol slaugytojos skubėjo atjungti visus vaikus nuo vaistų dozatorių, V. Zavoloka pagriebė vandens Dimai, jo dokumentus ir dvi mažytes antklodes. Jie kartu su kitais pacientais laiptais nusileido į požeminį aukštą. Moteris prisimena, kaip baisu buvo matyti dūžtantį stiklą ir dūmus bei girdėti sirenų garsą.
„Buvo tamsu, tvanku, visur dulkės. Matėsi, kad kažkas vaikščiojo kraujuodamas, o žmonių pėdos palikdavo kruviną pėdsaką. Mačiau baimę Dimos akyse, bet jis neverkė“, – sakė ji.
Žemiau, požeminėje ligoninės dalyje, buvo susirinkę daugiau nei 100 žmonių. Kartu su slaugytojais, gydytojais, slaugytojais ir lankytojais verkė išsigandę vaikai. Sunku buvo kvėpuoti per dūmus, nes moteriškas balsas per garsiakalbius juos vis perspėdavo: „Dėmesio, pastate kilo gaisras“. Nuo vėžio gydomi vaikai paprastai turi vengti kontakto su kitais žmonėmis, nes jų imuninė sistema dėl gydymo labai susilpnėja.
Dėl saugumo vaikai netrukus buvo perkelti į lauką. Tik po kelių minučių, kai jie kartu su kitais pacientais sėdėjo lauke palei ligoninės sienas ir matė, kaip daugybė greitosios pagalbos automobilių, policijos ir ugniagesių automobilių skuba pro juos į ligoninę, V. Zavoloka suprato, kas nutiko.
Pasislėpė slėptuvėje
„Iš pradžių visi galvojome, kad raketa buvo perimta, o nuolaužos nukrito kažkur ligoninės teritorijoje“, – sakė ji.
Netrukus vėžį gydomi vaikai buvo nuvesti į neseniai pastatytą slėptuvę nuo bombų. Tuo metu oro pavojaus signalas jau buvo pasibaigęs. Kai kurie tėvai grįžo į vėžio skyrių pasiimti vaikams būtiniausių daiktų, pavyzdžiui, telefonų ir vaistų.
V. Zavoloka šluostė kraują nuo mergaitės Kiros kojos, kurios mama grįžo į ligoninę pasiimti vaistų. Kira buvo viena iš silpnesnių pacientų palatoje bei sužeista lango stiklo šukių.
„Sėdi prie šio vaiko, šluostai jos kraują ir galvoji, kodėl tai turėjo nutikti mūsų vaikams, kurie ir taip kasdien kovoja dėl savo gyvybės? Kraujo kvapą užuodžiau iki pat vėlyvo vakaro“, – kalbėjo moteris.
Tačiau kai kurie „Ochmatdyt“ pacientai, tokie kaip Dima ir Kira, kuriems buvo taikomas sudėtingesnis ir intensyvus gydymas, negalėjo paprasčiausiai evakuotis iš moderniausios vaikų ligoninės Ukrainoje, net ir po to, kai ją subombardavo Rusija. Visi bijojo, kad vaikų būklė be tinkamų vaistų greitai pablogės.
Todėl gydytojai ir slaugytojai per dūmus ir dulkes ieškojo būtiniausių vaistų ir medicininės įrangos. Vieną po kito jie gabeno daiktus į priedangą ir pradėjo jungti Kirą ir kitus kritinės būklės pacientus prie vaistų dozatorių. Tuo metu V. Zavoloka sakė, kad ji ir kiti tėvai vis dar tikėjosi netrukus grįžti į palatą.
„Tuo metu dar nebuvome savo akimis matę žalos ir nežinojome, kad pusė toksikologijos pastato buvo susprogdinta kartu su aplink esančiais langais“, – sakė ji.
Suleista paskutinė dozė
Laimei Dimai, priedangoje buvo suleista paskutinė chemoterapijos dozė. Po to jam leista grįžti namo. Tą dieną apie 16 val. vaiką ir jo motiną pasiėmė Dimos tėvas, kuris kelias valandas važiavo kaimyno automobiliu iš jų kaimo.
Dima yra vienas iš 465 vaikų, kurie buvo laikinai išleisti iš „Ochmatdyt“. Remiantis Ukrainos sveikatos apsaugos ministerijos pareiškimu, po išpuolio 94 vaikus perkėlė į kitas Kyjivo ligonines. Dar 68 pacientai liko „Ochmatdyt“ tolesniam gydymui.
Pasak Ukrainos sveikatos apsaugos ministro Viktoro Liaško, liepos 10 d. vienoje iš Kyjivo ligoninių mirė vienas berniukas, evakuotas iš „Ochmatdyt“ intensyviosios terapijos skyriaus.
Praėjus kelioms dienoms po išpuolio V. Zavoloka, kaip ir daugelis kitų „Ochmatdyt“ pacientų tėvų, su nerimu ieško galimybių tęsti savo vaiko gydymą.
„Neaišku, kada ligoninė bus atkurta. Dima gali pradėti blogai jaustis kitą pirmadienį, ir galbūt mums patiems reikės ieškoti, kur jį gydyti“, – sakė ji.
Su V. Zavoloka susisiekė Ukrainos labdaros fondas „Tabletočki“, kuris nuolat aprūpindavo brangiais vaistais Dimą ir daugelį kitų „Ochmatdyt“ gydomų vėžiu sergančių vaikų.
Gydymas užsienyje
„Mes ir toliau jiems padedame kaip įprastai. Kaip ir anksčiau, perkame neprieinamus vaistus, mokame už diagnostinius tyrimus, perkame specialią mitybą, nuomojamuose butuose apgyvendiname šeimas iš kitų miestų“, – sakė fondo atstovė Julija Nohovicina.
Fondas bendrauja su „Ochmatdyt“ gydytojais, kitomis ligoninėmis ir pacientų tėvais dėl galimybės išvežti vaikus į užsienį tolesniam gydymui.
Tačiau V. Zavoloka tikisi rasti galimybių tęsti Dimos gydymą Ukrainoje.
„Atrodo, kad jo tai nepaveikė, bet jis viską supranta ir prisimena. Dabar jis labai džiaugiasi, kad gydytojas jį išleido namo, ir yra išsiblaškytas“, – sakė vaiko motina.
Tačiau tarp pokalbių su Dimos gydytoju, bendravimo su kitų vaikų, gydomų nuo vėžio, tėvais ir atsakomybės rūpintis visais trimis savo vaikais V. Zavoloka vis prisimena tą akimirką, kai rusų raketa rėžėsi į „Ochmatdyt“ ligoninės kompleksą.
„Nuolat galvoju, kas galėjo nutikti, jei ta raketa būtų pataikiusi vos 50 metrų arčiau. Ar tada mums būtų pasisekę? Ar Dima po to apskritai galėtų vaikščioti ir ar kiti mano vaikai dar kada nors pamatytų savo motiną?“ – kalbėjo moteris.
Tokiu legendu galima sukurti kruvas
