Interviu ukrainiečių „Telegraf“ Lietuvos politikas atskleidė, ką mano apie D. Trumpo pažadus, Kremliaus hibridinius išpuolius ir kuo skiriasi Rytų ir Vakarų Europos šalių mąstymas Rusijos atžvilgiu.
Apie Trumpo pažadus užbaigti karą per vieną dieną
Kaip ir daugeliui Ukrainoje, man kėlė nerimą prezidento D. Trumpo idėja pasiekti taiką per 24 valandas.
Buvo sunku įsivaizduoti scenarijų, pagal kurį tai galėtų pavykti be rimtų, net egzistencinių Ukrainos nuolaidų. Todėl dabar, kai sakoma, kad tai užtruks ilgiau – mažiausiai šešis mėnesius ar ilgiau, ir net nenurodant konkrečios datos, – man tai reiškia, kad žmonės iš tiesų ruošiasi, suvokdami, kad jų laukianti užduotis yra sudėtinga.
Iš esmės galiu sutikti su daugeliu pranešimų, kuriuos girdime iš naujųjų prezidento D. Trumpo patarėjų. Taika gali ateiti tik per jėgą, o jėga šiuo atveju reiškia Ukrainos jėgą. Tai man teikia vilties, kad galime sulaukti kažko, kas iš tiesų pakeis padėtį Ukrainoje, leis ukrainiečiams pademonstruoti visai kitokią poziciją mūšio lauke, o paskui perkelti ją prie derybų stalo.
Manau, kad prezidentui V. Zelenskiui labai pavyko perteikti, kad Ukraina yra pasirengusi siekti taikos. Ukraina visada pasirengusi siekti taikos, tačiau taika negali reikšti pasidavimo. Akivaizdu, kad kapituliacija, Ukrainos silpna pozicija netinka nei Ukrainai, nei Europai, nei Prezidentui Trumpui. Taigi šiek tiek palaukime, darykime tai, ką visada darėme, reikalaukime daugiau ir tikėkimės geriausio.
Ką gali pakeisti „taika per jėga“ politikos įsigalėjimas?
Manau, kad Putinas laimėjo vieną labai konkretų mūšį. Jis laimėjo kovą dėl baimės įvarymo mūsų sąmonėje.
Tai tapo akivaizdu 2022 m. pabaigoje, kai V. Putinas pareiškė, kad dėl jo kariuomenės pralaimėjimo Ukrainoje Rusijai gali tekti panaudoti branduolinį ginklą. Tai šokiravo Vakarų sąjungininkus ir sulėtino jų paramą. Iš čia ir kilo ši strategija „negalime leisti Ukrainai laimėti, nes jei Ukraina laimės, o Rusija pralaimės, prasidės branduolinis karas“.
Atvirai kalbant, tai didelė Putino pergalė. Jis laimėjo baimės mūšį prieš Jungtinių Valstijų prezidentą ir galingiausių Europos šalių vadovus. Niekas nesugebėjo jam pasakyti: „Jei išdrįsite panaudoti branduolinį ginklą, štai kas jums nutiks“.
Jei suprantame, kad pastarųjų trejų metų strategija buvo klaidinga, reikia pokyčių. Pirmiausia turime laimėti kovą su baime ir pasakyti V. Putinui: „Mes jūsų nebijome. Štai ką mes jums padarysime, jei griebsitės eskalacijos“.
Ar Ukraina gali sulaukti saugumo garantijų ir kas dar, be narystės NATO, gali būti pasiūlyta?
Visada tvirtinau, kad NATO 5-asis straipsnis yra veiksmingiausia saugumo garantija ir, be to, pigiausia sąjungininkams. Nes tai yra vientisas paketas.
Jūs gaunate konvencines garantijas, t. y. sąjungininkų gynybą bet kokios intervencijos į jūsų šalį atveju. Taip pat gaunate branduolines garantijas, kurios yra labai svarbios. To negalime pamiršti.
Nes jei šalis, pavyzdžiui, įveda kontingentą, bet sako, kad branduoliniai ginklai yra jūsų reikalas, kaip tokia valstybė kaip Ukraina, kuri devintojo dešimtmečio pradžioje atsisakė tokių ginklų mainais į saugumo garantijas, gali jaustis saugi, kai jos pagrindinis priešas nuolat gąsdina arba grasina branduoliniais ginklais? Tai juk neįmanoma, ar ne? Taigi turi būti kompleksinis paketas, o NATO yra būtent toks paketas.
Vėlgi, Vakaruose yra žmonių, kurie mano, kad NATO yra raudona linija Putinui. Turime būti atsargūs. Kad turime atsižvelgti į tai, ką galvoja Putinas. Jie nori padėti Putinui per daug nepergyventi.Tokiu atveju turime ieškoti ko nors kito. Pažvelkime į istorinius pavyzdžius. Tai, žinoma, ne visai tas pats, bet, pavyzdžiui, šalys, kurios nėra NATO narės, bet turi Jungtines Valstijas kaip savo sąjungininkes ir saugumo garantą. Tai Pietų Korėja ir Japonija.
Šiuo atveju yra keletas svarbių dalykų. Pirma, JAV turi suteikti branduolinį skėtį, kai išpuolis prieš šias šalis prilygsta išpuoliui prieš Jungtines Valstijas, o JAV imasi atsakomųjų veiksmų. Antra, šiose šalyse turi būti dislokuotas didelis JAV karių kontingentas.
Kalbame apie 30 000 karių prie sienos, galinčių ginti Ukrainą nuo pirmos sekundės. Tai nėra teorija, tai nėra tik susitarimas popieriuje. Tai realus įsipareigojimas. Ankstyvuoju naujojo pasaulio etapu, jei įsivaizduojame, kad jis ateis, mums jo prireiks nedelsiant.
Labiausiai nerimauju dėl to, kad jei sąjungininkai manys, jog gali išsiversti su garantijomis popieriuje, pavyzdžiui, dokumentu „rūpinkitės ten“, jau kitą dieną tas susitarimas bus sulaužytas.
Bandau priminti, kad Minskas-1 ir Minskas-2 buvo būtent tokie susitarimai. Šalis priversta sutikti, nes nėra kitos išeities. Kitą dieną Putinas pradeda šaudyti. Jis kaltina Ukrainą ir vėl puola. Taigi nėra jokios priežasties, kodėl šis scenarijus nepasikartos, jei šį kartą nesiimsime rimtų veiksmų.
Apie tai, kaip Rusija Donbase nesilaikė ugnies nutraukimo režimo
Donbase lankiausi daug kartų. Prasidėjus pirmajam karui Ukrainoje buvau Europos Parlamento narys, vėliau buvau opozicijoje (Lietuvos Seime) ir lankiausi prie demarkacinės linijos, kad perduočiau informaciją Lietuvos žmonėms.
Vieną dieną mane atvežė į apšaudymo vietą. Tai įvyko naktį, o ryte jau stovėjome ten, kur prieš kelias valandas vyko apšaudymas. Filmavome apšaudymo padarinius ir kalbėjomės su vietiniais gyventojais.
Lankiausi name, kuris buvo susprogdintas. Tai įvyko, manau, 2018 m. Raketa S-300 tiesiog pataikė į stogą ir sugriovė pastatą.
Tai pavyzdys, kaip taikos susitarimas iš tikrųjų nėra taikos susitarimas: „Rusija niekada nemokėjo kainos už savo veiksmus“.
Apie tai, kaip Vakaruose matoma Rusija
Manau, kad Vakarų supratimas apie Rusiją turi tam tikrų mentalinių trūkumų.
Kai Vakarų imperijos griuvo, Sovietų Sąjunga galėjo save pristatyti kaip antiimperialistinę jėgą. Galbūt todėl, kad Vakarų šalys, kurios turėjo savo imperijas, jautėsi kaltos ir negalėjo pasmerkti Sovietų Sąjungos sakydamos: „Jūs esate tokie pat kaip mes“.
Mes sumokėjome kainą už imperijų žlugimą, paleisdami kolonijas, kurios tapo nepriklausomomis šalimis. Ir tą kainą mokėsime dar ne vieną dešimtmetį. O Sovietų Sąjungai kažkaip pavyko išvengti šio proceso. Ukrainiečiai, lietuviai ir kitos pavergtos tautos privalėjo tylėti. Kai atgavome nepriklausomybę, mums vėl buvo liepta tylėti: „Negalima kritikuoti Rusijos, nes ji įsižeis“.
Tai leido imperinei dvasiai išlikti gyvai. Ir tai yra jų mentaliteto dalis, nes jie niekada nemokėjo kainos už savo veiksmus. Nei prie Jekaterinos Didžiosios, nei prie Stalino ar Lenino, nei prie Putino.
Manau, kad bent jau kol kas turėtume juos vadinti imperija. Jie tokie ir yra.
„Rusijos likimas – pačios Rusijos reikalas“: apie siūlymus galvoti, kas lauktų Rusijai pralaimėjus
Manau, kad svarbiau ginti principus, o ne bandyti valdyti Rusijos ateitį.
Kartais galima išgirsti tokį argumentą: „Turime galvoti, kas bus su Rusija? Jei laimės Ukraina, Rusija subyrės, turėsime problemų. Galbūt Ukraina neturėtų laimėti“.
Tačiau Ukraina nepradėjo šio karo. Ukraina buvo užpulta. Ukraina turėtų sugebėti apsiginti, išstumti Rusiją. O kas atsitiks Rusijai, yra jos problema. Ir kuo greičiau jie išmoks pamoką, kad agresija prieš kaimynus brangiai kainuoja, tuo geriau.
Nes jei to nepadarys, jie ir toliau tai darys. Ir mes stebėsime, kaip ši imperinė tikrovė atsiskleidžia mūsų akyse.
Didžiausios Rusijos vilties laikotarpis buvo iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Vartoju žodį „viltis“, nes ji neišsipildė taip, kaip tikėjosi Vakarų idealistai. Ir kas žino, galbūt tai užtruks labai ilgai.
Pagalvokite, pavyzdžiui, apie Prancūziją. Penkios respublikos turėjo pasikeisti, kad dabartinė Prancūzija taptų tokia, kokia yra. Taigi demokratija kartais yra labai ilgas procesas. Tas pats ir su Rusija. Tačiau palikti ją dabartinės būklės reiškia leisti „subręsti“ pavojui ir tuo pat metu jam pasmerkti mus visus – Ukrainą, Lietuvą, Lenkiją, Moldovą, Gruziją, Armėniją.
Galima sakyti, kad tai tarsi plintantis vėžys. Dabar, Šiaurės Korėjai įsitraukus į karą, pavojus tampa aiškus. Pietų Korėja sako: „Žiūrėkite, mums irgi gresia pavojus.“
Taivanas, iš kurio ką tik grįžau, naudoja tą patį pavyzdį. Jie sako: „Mes mokomės iš Ukrainos pamokų. Mums gresia pavojus.“
Apie „Blogio ašį“ ir Irano pavyzdį
Šioje „blogio ašyje“ yra viena šalis, kuri iš tikrųjų yra daug silpnesnė nei anksčiau. Tai Iranas. Žinau, kad tai gali skambėti priešingai, bet iš tikrųjų geopolitiniu požiūriu taip nėra.
Vakarai ilgai stebėjo, kaip Iranas stiprina savo įtaką Sirijoje, Libane, Gazoje. Ir praktiškai vienintelis dalykas, kurį buvo galima padaryti, buvo dar kartą jį pasmerkti. Iranas „išaugo“ iki tokio lygio, kad galėjo padėti Rusijai jos kare prieš Ukrainą. Kas buvo padaryta kaip atsakas? Praktiškai nieko. Kelios absurdiškos sankcijos. Kodėl? Nes tikėtasi, kad pavyks atgaivinti Vakarų ir Irano susitarimą, kad būtų sustabdyta Irano branduolinė programa.
Tačiau Izraelis perėmė reikalus į savo rankas. Nesigilinsiu į metodus, bet iš esmės terorizmo grėsmė buvo apribota tiek, kad ėmė kenkti Iranui ir jis nebegalėjo veikti regione. Staiga pamatėme atgimstančią Siriją, Libane išrinktą prezidentą, kuris pareiškė, kad „Hezbollah“ bus išvaryta iš šalies. Galbūt dar per anksti daryti išvadas, bet turime stebėti, kaip klostysis įvykiai.
Tačiau galime įžvelgti ženklų, kad regionas pradeda „sveikti“, kai pasitraukia viena iš „chaoso ašies“ šalių. Įsivaizduokite, jei kažką panašaus padarytume su kitomis „blogio ašies“ šalimis. O Ukraina mums suteikia galimybę susidoroti su viena iš jų.
Apie Baltarusijos ateitį
Visada prisimenu Antrojo pasaulinio karo pavyzdį, kai Italija ir nacistinė Vokietija buvo neatskiriamos. Tačiau kai tapo aišku, kad Vakarai susivienijo ir naciams sekasi blogai visuose frontuose, Italija pasidavė. Jie iškėlė baltą vėliavą ir pasakė, kad nebenori kariauti.
Apie Kremliaus hibridinius išpuolius
Naujausias NATO generalinio sekretoriaus Marko Rutte pranešimas apie kelis naujus laivus, siunčiamus į Baltijos jūrą patruliuoti, ir kitas planuojamas priemones, yra padrąsinantis signalas.
Tik klausimas, ar Putinas į tai pažiūrės rimtai, ar jis manys, kad to pakanka jo veiksmams Baltijos jūroje sustabdyti. Jei ne, jis ir toliau tęs savo veiksmus.
Kodėl jis tai darė iki šiol? Todėl, kad suprato, jog atsakymo nėra. Tiesą sakant, mes tik sėdime, stebime ir diskutuojame, ką dėl to daryti. Prisimenu, kad pirmosios NATO diskusijos šiuo klausimu vyko daugiau nei prieš metus. Prireikė metų, kad kažko imtumėmės.
Pažiūrėkite į Taivaną – neseniai kilo problema dėl jūroje nutrūkusio kabelio. Jie paklausė, kaip mes sprendžiame šią problemą Baltijos jūroje. Turiu omenyje, jie supranta, kad tai susiję. Taip, šiandien nėra įrodymų, kad tai padarė Kinija, bet situacijos labai panašios.
Jei mes nepadarysime pakankamai, kad suvaldytume tai Baltijos jūroje, kiti „žaidėjai“ padarys tą patį. Jie mokosi, mato silpnumo momentus ir stengiasi jais pasinaudoti visais įmanomais būdais.
Apie ginkluotės tiekimą Ukrainai ir problemos masto nesuvokimą
Dauguma į Ukrainą siunčiamos įrangos yra sena technika iš įvairių šalių – JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, iš visų pasaulio kampelių. Tai reiškia, kad gamyklos vis dar dirba ir gamina [naujus ginklus]. Kyla klausimas, kam jie tai gamina.
Galiu pasakyti, kad yra užsakymų iš Persijos įlankos, Šiaurės Afrikos, Indijos ir Ramiojo vandenyno šalių. Jie užsako lėktuvus, tankus, raketų paleidimo įrenginius ir užsakymai vykdomi.
Pagrindinė problema Europoje yra ta, kad mes nematome, jog karas prieš Ukrainą kelia egzistencinį pavojų. Karas nepasiekė net COVID pandemijos lygio, kalbant apie supratimą, ką reikia daryti.
Yra keletas veiksnių. Tai gali būti mūsų aklumas. Gali būti, kad manome, jog už viską turėtų atsakyti JAV. Gal tiesiog norime, kad viskas greičiau baigtųsi, ir dėl to geriau, kad Rusija tiesiog darytų savo reikalus, o mes apie tai pamirštume. Aš nežinau.
Bet tai tikrai baisu. Negaliu pasakyti kitaip.
Apie Rytų ir Vakarų Europos skirtumus pagalbos Ukrainai klausimu
Taip, mes turime labai aiškų paskirstymą. Galima sakyti, kad šiaurės-pietų arba rytų-vakarų. Tačiau konkrečiai pasakyti sunku, nes yra kelios skirtingos šalys. Paimkime, pavyzdžiui, Nyderlandus, kurie yra labai stiprūs Ukrainos partneriai. Kiek man teko dirbti su įvairiais Nyderlandų ministrais, jie visada tvirtai rėmė Ukrainą.
Yra šalių, kurios į tai žiūri labai skirtingai. Nesakau, kad jos nenori padėti Ukrainai. Tačiau supratimas, ką visa tai iš tikrųjų reiškia ir kas pastatyta ant kortos, yra labai, labai skirtingas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
PARAZITE, von nuo valstybės biudžeto pinigų.
Ir dar su tuo Taivaniu prisidirbo. Čia akivaizdus lindimas JAV į uodegą. Galvojo, kad kas įvertins. Visi ten jau seniai apie tai užmiršo, bet kinai ne. Turbut jie apie tai prisimindami Baltijos jūroje kartu su rusais akėja jūros dugną ieškodami kabelių.
Žodžiu, anūkas taip ir neužaugo, todėl jam negalima patikėti kokį rimtesnį postą
