Dienos, kuomet neįtikėtinai pasitikinti savimi Rusija išsiuntė medicininę humanitarinę pagalbą į Italiją, Serbiją ir JAV, dabar jau atrodo senovės pasaulio istorija, tvirtina Rusijos tyrimų vadovas JAV verslumo institute Leonas Aronas.
Paskutinėmis balandžio dienomis užkrėstųjų skaičius Rusijoje kasdien augo po daugiau nei 6 tūkst. ir pasiekė 100 tūkst. ribą. Šie skaičiai yra iš esmės proporcingi JAV situacijai kovo pabaigoje – šioje šalyje nuo 1 tūkst. užkrėstųjų iki 100 tūkst. „užteko“ 17 dienų, Rusijai – 30.
Nepriklausoma Rusijos medikų sąjunga „Gydytojų aljansas“ tvirtina, kad valdžia slepia tikrąjį užkrėtimų skaičių, todėl blogiausia dar tik laukia.
Rusija į šią krizę pateko gerokai nusilpusi. Ilgiausios trukmės stagnacija per visą šiuolaikinę istoriją – vidutiniškai, apie 1 proc. augimas 2009-2019 metais – sustabdė žmonių pajamų augimą. 2019-ųjų trečiąjį ketvirtį, oficialiais duomenimis, beveik 18 mln. rusų, arba 12 proc. visų šalies gyventojų, gavo mažiau nei minimalų atlygį, kuris šiais metais buvo vertas 11 tūkst. rublių, arba 136 eurai.
Savo indėlį į krizę Rusijoje įnešė ir katastrofiška naftos kaina ir su šia žaliava susijęs karas su Saudo Arabija, į kurį Rusija įsivėlė kovo pradžioje. Per kelis artimiausius mėnesius, dėl priemonių, kurių valdžiai tenka imtis, norint užkardyti koronavirusą, pajamos gali smukti vidutiniškai 18 proc., o iki 8 mln. rusų gali netekti darbo.
Niūriausia Rusijai vis pasigirstanti prognozė iš rusų apžvalgininkų – „sistemos griūtis“ arba net ir „galingiausias nuo pat 1917-ųjų politinis supurtymas“ – vis dar mažai tikėtina, bent jau trumpalaikėje perspektyvoje. Rusijos politinė sistema yra gana nusistovėjusi, o žmonės yra pernelyg užsiėmę išgyvenimu, kad eitų į gatves. Tačiau jokių abejonių nėra dėl to, kad tai bus pati sunkiausia užduotis, su kuria susidūrė Vladimiras Putinas, per savo dvidešimtmetį trunkantį valdymą.
Beveik pusė apklaustųjų šalyje iškart suvokė jo kėslus, slypinčius Kovo 10-osios kalboje Valstybės Dūmoje, kuomet jis palaikė siūlymą panaikinti jo ankstesnių keturių prezidentinių kadencijų „sąskaitą“ ir leisti jau „iš naujo“ kandidatuoti į prezidentus 2024-aisiais. 46 proc. rusų apklausoje pareiškė, kad nenorėtų matyti jo Kremliuje po paskutinės, ir taip užsitęsusios, kadencijos pabaigos 2024-aisiais.
Atėjus koronaviruso epidemijos krizei V. Putinas pasielgė tipiškai savo ankstesnei valdymo politikai. Liepęs regionų gubernatoriams daryti viską, kas įmanoma, ir nesuteikęs jiems nei valdžios, nei resursų, kad ką nors pasiektų, V. Putinas pats paliko Maskvą. Tai turėjo liaudžiai sukelti dar skaudesnį paliktų likimo valiai jausmą. Instrumentai, kurie taip gerai veikė V. Putino naudai ankstesnių krizių metu – televizijos propaganda, kyšiai tiems, kurie formuoja visuomeninę nuomonę, ir politikams, selektyvios baudžiamosios priemonės ir, visų pirma, žmonių tikėjimas jo sėkme – vargu ar suveiks ir šįkart.
Vos pusė rusų šiuo metu tiki valdžiai paklūstančia televizija. Net jeigu V. Putinas ir atsisakytų savo nenoro lįsti į Rusijos valiutų rezervus ir Gerbūvio fondą, Finansų ministerijos klerkams gali neužtekti aukso, dolerių, eurų ir juanių atsargų, kad išlaikytų rusų kontrolę krizės metus ir neleistų subyrėti ekonomikai.
Pirmą sykį ir ištikimieji V. Putino sąjungininkai gali pasisukti prieš patį savo „vadą“. Anot ekonomisto Jevgenijaus Gontmacherio, jie gali pradėti „rodyti neviltį“ nebeturėdami pinigų įsigyti net būtiniausių prekių. Incidentai su smurto protrūkiais gali sukelti ir krizę visoje šalyje, ir net Nacionalinė gvardija su 340 tūkst. pareigūnų gali turėti problemų įvedant tvarką.
V. Putinas, greičiausiai, išgelbės save ir savo režimą. Tačiau pyktis išsilaikys ir, tikėtina, pasireikš 2024-aisiais, kuomet rusams teks dalyvauti rinkimų farse, bandant kažkaip suteikti visam tam legitimumo. Covid-19, tikėtina, nesunaikins V. Putino, tačiau tai gali būti sulėtinto veikimo bomba jo valdymui.
