Paraleles tarp tų laikų ir šiuolaikinio pasaulio įvykių galima įžvelgti ir skaitant tų laikų liudininkų išlikusius prisiminimus: Danielio Defoe romaną „Maro metų dienoraščio“ ir Samuelio Pepyso dienoraštį.
D. Defoe savo prisiminimuose pripažino: „Būtinybė išeiti iš namų, kad galėtų įsigyti produktų, buvo iš esmės pagrindine priežastimi, pražudžiusia visą miestą. Būtent tuo metu žmonės ir užkrėsdavo vienas kitą“.
„Gyvybiškai svarbu sulėtinti ligos plėtros eigą… todėl mes prašome žmonių likti namuose“, – tokiais žodžiais 2020-aisiais į tautą kreipėsi galiausiai ir pats ligoninėje dėl koronaviruso komplikacijų atsidūręs Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas.
„Kaip maža žmonių gatvėse! O ir tie, kurie liko, klaidžioja, lyg jie jau būtų atsisveikinę su šiuo pasauliu. Užėjau į biržą, tačiau ir ten vos 50 žmonių, greitai, tikėtina, jų liks dar mažiau. Todėl ir aš nusprendžiau šiandien ištarti Londono gatvėms „Adios“, – rašoma S. Pepyso 1665-ųjų dienoraščio įraše.
Londonas, kaip ir kitos turtingą istoriją turinčios Europos sostinės, išgyveno nemažai epidemijų. Medicina tobulėja, tačiau tais atvejais, kuomet susiduriame su liga, nuo kurios nėra skiepų, ir pačios epidemijos eiga, ir žmonių elgesys, nelabai skiriasi nuo to, kas vyko Anglijos sostinėje XVII a., rašoma BBC.
Valdininkas S. Pepysas pats išgyveno 1655-1666 metų marą, kuris pražudė, įvairiais skaičiavimais, nuo penktadalio iki ketvirtadalio Londono gyventojų. Manoma, kad mirčių skaičius buvo gerokai didesnis.
D. Defoe „Maro metų dienoraštis“ buvo publikuotas 1722 metais, praėjus 57 metams po aprašomų įvykių. Žurnalistas D. Defoe puikiai dirbo su šaltiniais ir išsamiai išanalizavo prieinamus duomenis. Manoma, kad savo knygoje jis daug rėmėsi ir dėdės dienoraščiais. Jis savo romanus rašė kaip perspėjimus: kaip tik tuo metu maras siautėjo Marselyje, nerimauta, kad jis gali kilti ir Londone.
Pirmosios žinios apie koronavirusą iš Kinijos Europą pasiekė sausio pradžioje, ir didžioji dauguma britų į jas paprasčiausiai nekreipė dėmesio. Kovo 12-ąją jau buvo užfiksuotas pirmasis užsikrėtimo atvejis ir Didžiojoje Britanijoje.
XVII a. žmonės ir ligos „judėjo“ daug lėčiau, ir net iš netolimos Olandijos maras iki Londono nusigavo net per dvejus metus.
S. Pepysas savo dienoraščio 1663-ųjų spalio 19 d. įraše pasakojo, kaip su kolegomis aptarinėjo tai, kad maras jau pasiekė Amsterdamą. Dar po devynių mėnesių jis vėl kavinėje su kolega „neturėjo daugiau apie ką kalbėti, tik apie tarp olandų plinantį marą“.
D. Defoe romano pradžia taip pat susijusi su tuo laikmečiu, kuomet pokalbiai apie marą tapo kasdienybe. „1664-ųjų rugsėjo pradžioje mes su kaimynais sužinojome, kad maras grįžo į Olandiją, ten jis siautėjo jau 1663-iaisiais, ypač Roterdame ir Amsterdame. Vieni kalba, kad jį įsivežė iš Italijos, kiti – iš Levanto turkų pirklių laivais, kažkas pasakojo, kad iš Gandijos, o dar kažkas – iš Kipro. Kita vertus, koks dabar skirtumas, iš kur jis atėjo, visi sutinka, kad į Olandiją jis grįžo“, – rašoma knygoje.
Didelio miesto problemos
Londono bėda buvo ta, kad kaip tik prieš maro epidemiją miestas sparčiai išaugo. Anglai džiugiai atsisveikino su Kromvelio laikų priverstiniu asketizmu ir su entuziazmu nėrė į linksmą ir laisve dvelkiančią atmosferą, kuria visą šalį užkrėtė Karlas II.
Sostinė tapo didelių galimybių, aukštųjų madų ir įvairiausių pasilinksminimų vieta. Karų laikinai apmažėjo, ir likę be darbų kariai taip pat rinkosi Londone. Miesto gyventojų skaičius faktiškai akimirksniu išaugo 100 tūkst. žmonių.
Tokios staigios miesto plėtros rezultatai: perpildyti namai, antisanitarinės sąlygos, žiurkės ir platinamos ligos, įskaitant ir maro bakterijas. Londonas tapo puikiai tinkama vieta kilti epidemijai.
Dabar žiurkių ir blusų problema ne tokia aktuali, tuo labiau, kad jos koronaviruso neplatina, tačiau žmonės viešajame transporte, jau nekalbant apie perpildytus biurus, gamyklas, kavines ir parduotuves, sėkmingai atlieka tą patį koronaviruso platinimo vaidmenį, kurį XVII a. atliko lūšnynai platindami marą.
Didysis Londono maras, tikėtina, prasidėjo 1664-ųjų pabaigoje, viename iš tuomet ne paties ištaigingiausio rajonų name Kovent Gardene. Dabar tai – prabangių parduotuvių, madingų teatrų ir restoranų traukos centras. Jau kitų metų birželį viltys, kad užkratas neišeis už skurdžių rajonų ribų žlugo, ir liga palaipsniui išplito po Londono Sitį.
Štai, kas rašyta anuo metu:
S. Pepysas:
1665-ųjų birželio 7-oji. Baisiausias karštis, kokį tik aš jaučiau kada nors gyvenime… Ir šiandien aš prieš savo valią Drury Lane’e (Kovent Gardenas) išvydau du ar tris namus, kurie buvo pažymėti raudonu kryžiumi, su užrašais „Dieve, pasigailėk mūsų“. Tai mane labai nuliūdino, nes aš pirmą sykį išvydau tokius namus“.
1665-ųjų birželio 10-oji. Aš pusryčiavau namie ir siaubingai sunerimau, sužinojęs, kad maras pasiekė Sitį… Vėliau išvažiavau į kontorą, kad baigčiau rašyti laiškus, ir grįžau namo į lovą, tačiau labai nerimavau dėl ligos. Ir galvoje pilna kitų minčių, ypač, kaip sutvarkyti mano reikalus tuo atveju, jeigu Dievas nuspręstų pasiimti mane pas save“.
D. Defoe: Karališkasis dvaras iš Londono į Oksfordą išvyko dar 1665-ųjų gegužę. Netrukus ir kiti prakutę Londono gyventojai taip pat susirinko daiktus ir namiškius, ir pasitraukė ten, kur grynesnis oras. Tie, kurie, laisva valia ar neturėdami kito pasirinkimo, liko, laukė mirtis arba artimųjų netektis.
D. Defoe: Net ir Londono atmosfera pasikeitė. Kiekviename veide buvo galima įskaityti liūdesį, ir net tose miesto vietose, kurios dar ne visiškai pasidavė maro malonei, visi buvo giliai sunerimę… Galima sakyti, kad visas Londonas skendo ašarose. Ir ne dėl to, kad žmonės vaikščiotų gatvėmis gedėdami. Ne, niekas daugiau nesirengė juodai, kad atmintų savo artimiausių draugų netektį. Tačiau gatvėse skambėjo gedinčiųjų balsai. Vaikų ir moterų dejonės prie langų ir durų, už kurių jų artimieji tuo metu mirė, ar ką tik numirė, skambėjo taip dažnai, kad net mano kieta širdis negalėjo likti abejinga.
S. Pepysas: 1665 rugpjūčio 16-oji. Iki namų aš nusigavau tik sutemus, ir šalia laiptų, kurie veda į bažnyčios kiemą, siaurame skersgatvyje užkliuvau už mirusio nuo maro kūno. Tačiau, ačiū Dievui, mane tai ne pernelyg sujaudino. Tiesa, aš nusprendžiau taip vėlai daugiau negrįžinėti.
Taip pat pirko produktus, taip pat kentėjo verslai
Koronaviruso epidemijos pradžia Didžiojoje Britanijoje, ypač Londone, buvo pažymėta tuo, kad daug jos gyventojų puolė į parduotuves, kuriose pirko higienos reikmenis, įskaitant ir tualetinį popierių. Veltui parduotuvės ir valdžios atstovai kartojo, kad maisto užteks, ir nėra būtinybės kaupti atsargas porai metų į priekį – savisaugos instinkto paveikti žmonės į tokius perspėjimus nekreipė dėmesio.
D. Defoe: „… daugelis šeimų, numačiusios artėjantį marą, prisipirko maisto atsargų ir kitų būtinų prekių, kurių prireiktų visiems jų šeimos nariams, ir užsirakino namuose taip sandariai, kad niekas jų nematė ir negirdėjo kol jiems faktiškai nesibaigė oras“.
Taip pat ir tų laikų verslams, o tiksliau, amatams, kurie užsiėmė ne pirmojo būtinumo daiktų gamyba, atėjo sunkūs laikai: „Visi amatininkai, ypač tie, kurie gamino įvairius papuošalus ir mažiau reikalingas drabužių ar baldų dalis <...> nutraukė darbus, atleido darbuotojus ir visus tuos, kurie nuo jų darbo priklausė“.
Šių laikų istorikai Didžiojo Londono maro pabaigos priežastimi laiko kito šiurpaus įvykio – Didžiojo Londono gaisro – atliktą darbą. Per keturias 1666-ųjų rugsėjo dienas gaisras sunaikino ir „dezinfekavo“ didžiąją Sičio dalį. Nepaisant to, kad ligos atvejų dar pasitaikė, buvo nuspręsta, kad dabar Londonas yra pakankamai saugus netgi tam, kad į jį grįžtų karalius su savo svita.
Ugnis, be abejonės, suvaidino teigiamą vaidmenį naikinant žiurkes ir blusas, tačiau labiau tikėtina, kad esminis maro epidemijos sustabdymo faktorius buvo griežtos izoliacijos priemonės, kurių ėmėsi tuometinė valdžia. Ligos plitimas buvo pristabdytas, o per metus visi užkrėstieji arba numirė, arba įgijo imunitetą.
Reikia pripažinti, kad ir mūsų laikais, kuomet žmonija susidūrė su nauja liga, nuo kurios kol kas nėra vakcinos, kovos priemonės lieka iš esmės tos pačios, rašoma BBC.
