Su Rusija susijusi sabotažo ir šnipinėjimo veikla Europoje išaugo, atspindėdama platesnę strategiją, nukreiptą į ypatingos svarbos infrastruktūrą ir pagrindinius asmenis Vakaruose, kuri vadinama pastangomis situaciją išlaikyti „žemiau karo operacijų slenksčio“ (angl. : Below Threshold of War Operations, trump. BTWO), leidinyje „The Moscow Times“ rašo atvirtųjų šaltinių žvalgybos analitikas Vladas Sutea.
Rusijos išpuoliai
Tarp su Rusija susijusių išpuolių Vakaruose buvo padegimai sandėliuose ir gynybos pramonės įmonėse Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje, kibernetinės atakos prieš privačias ir valstybines įmones bei sabotažai su daugybe kitų tikslų. Be to, pastebimai išaugo Rusijos specialiųjų tarnybų verbavimo ir žvalgybos pastangos.
Rusija taip pat daugelį metų taikosi ir į asmenis, pabėgusius iš Rusijos, žurnalistus ir Europos pareigūnus. Naujausi pavyzdžiai – ataka prieš Estijos vidaus reikalų ministeriją ir Rusijos sraigtasparnio piloto, kuris Ispanijoje pasitraukė į Vakarus, nužudymas. Abu šie išpuoliai įvykdyti 2024 metų vasarį. O neseniai pranešta, kad JAV dėl grėsmių Europoje stiprina savo karinių bazių Vokietijoje saugumą.
Agresoriaus tikslai
Rusijos tikslas aiškus: nutraukti Vakarų karinę pagalbą Ukrainai, neleisti Europai visam laikui atitrūkti nuo Rusijos energetikos ir įbauginti Vakarų vyriausybes nesiimti drąsių veiksmų prieš Maskvą.
Nors Rusijos žvalgybos tarnybos „dirba savo darbą“, jų kampanija ėjo eskaluojančia trajektorija, kurios Vakarai negali sau leisti ignoruoti. Didžiosios galios konkurencijos eroje su artimais priešininkais, tokiais kaip Kinija ir Rusija, Kremliaus interesai atitinka karo slenkstį – kritinę ribą, kurią peržengus prasideda formalus karas.
Rusijos BTWO veiksmai egzistuoja pilkojoje zonoje, konflikto spektre tarp atviro karo ir taikios konkurencijos. Jie apima veiksmus, tokius kaip kibernetinės atakos, politinis karas, ekonominis spaudimas, melagienų ir propagandos kampanijos, sabotažas ir žmogžudystės, kurių tikslas – susilpninti ir įbauginti oponentą, vengiant plataus masto karo.
Nors hibridinis karas apima įprastos karinės taktikos maišymą su netradicinėmis, BTWO daugiausia dėmesio skiria tam, kad liktų žemiau karo slenksčio. Hibridinis karas apibūdina agresoriaus metodus, o BTWO aprašo priešo bandymus išvengti atviro konflikto. Nors šios sąvokos yra susijusios, jos nebūtinai yra simbiotinės.
Neigia savo veiksmus
BTWO dažniausiai išsiskiria tuo, kad paprastai agresorius neigia savo veiksmus. Šiuo atveju Rusija stengiasi nuslėpti savo dalyvavimą ir bando išvengti atsakomybės. Nors Rusijos žvalgybos agentūros istorijoje patyrė aplaidžių operacijų, jos vis tiek gali būti pražūtingai veiksmingos.
Be to, panašiai kaip kariuomenė, šios organizacijos išmoko kai kurias pamokas ir tobulėja tokiose srityse kaip veikėjų įdarbinimas tarp Europos diasporos. Kaip „The Financial Times“ sakė vienas NATO Europos pareigūnas: „Rusijos piktavalystė yra koordinuota ir masto“. Todėl nesvarbu, ar jie palieka pėdsakų, rodančių Rusijos dalyvavimą, ar ne, Kremlius gali žaisti tik viena korta, kai yra apkaltintas: neigiamu.
Nenuostabu, kad Rusijos pareigūnai neigia bet kokį ryšį su padegimų, sprogdinimų ir kitų sabotažo veiksmų virtine, atmesdami visus Vakarų kaltinimus kaip nepagrįstus ir tuščius. Kaltinimų neigimui vadovauja Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas.
Tačiau tokių neigimų tikimasi. Slaptos operacijos reikalauja politinio išsižadėjimo, kad veiksmai neperžengtų karo slenksčio. Kitaip tariant, atviras pripažinimas gali priversti NATO šalis imtis atsakomųjų veiksmų, o tai gali įtraukti abi šalis į eskalaciją, kuri gali tapti nekontroliuojama.
Nepaisant to, Rusijos pareigūnai, įskaitant prezidentą Vladimirą Putiną, nesusilaikė nuo ne itin užslėptų grasinimų. 2024 m. gegužės pabaigoje V. Putinas grėsmingai pasakė: „NATO šalys, ypač Europos, turi atsiminti, kad tai valstybės, turinčios nedidelę teritoriją ir labai tankų gyventojų skaičių“. Tai įvyko praėjus kelioms savaitėms po to, kai „Financial Times“ paskelbė Vakarų žvalgybos įspėjimus apie Rusijos pajėgumą ir norą sustiprinti sabotažo operacijas NATO šalyse.
V. Putino pastabos peržengia pilkosios karo zonos ribas, beveik atvirai grasinant kelioms valstybėms tuo, ką galima lengvai interpretuoti kaip kinetinį karą, nukreiptą į miestų centrus, siekiant sukelti masines aukas. Ši retorika verta dėmesio, nes ji paprastai sklinda iš mažesnių pareigūnų ar propagandistų, tokių kaip Dmitrijus Medvedevas, ir televizijos veikėjų, tokių kaip Vladimiras Solovjovas, kurių grasinimai Vakarų valstybėms yra dažni.
Užduotys Vakarams
Dėl paslėpto ir vis labiau ryžtingo Rusijos agresijos pobūdžio pilkojoje zonoje labai svarbu, kad Vakarai priimtų tvirtą gynybinę poziciją ir prisitaikytų prie bet kokių Rusijos keliamų iššūkių.
Patobulintos žvalgybos ir kontržvalgybos priemonės yra gyvybiškai svarbios norint nustatyti ir sustabdyti atakas pilkosios zonos kare. Patobulintos žvalgybos galimybės suteiks reikiamą informaciją, kas stovi už šių atakų ir kaip jos veikia.
Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos žvalgyba pelnosi iš Šengeno siūlomo laisvo judėjimo, didesnis koordinavimas ir dalijimasis žvalgybos informacija tarp Europos sąjungininkų taps pagrindiniu atakų žlugdymu. NATO ar Europos Sąjungoje reikėtų apsvarstyti darbo grupę, skirtą nacionalinės ypatingos svarbos infrastruktūros objektų apsaugai.
Nacionalinės vyriausybės ir privačios įmonės turi apsaugoti svarbiausią nacionalinę infrastruktūrą ir kitas jautrias vietas, pavyzdžiui, energetikos objektus, jūros dugno kabelius ir gynybos pramonės gamyklas. Tai apima ne tik fizinio saugumo didinimą, bet ir investicijas į stebėjimo ir žvalgybos priemones, skirtas aptikti ir analizuoti galimas grėsmes.
Be to, NATO ir ES turėtų užtikrinti, kad visuomenė žinotų apie Rusijos užmojus. Viešas agresoriaus veiklos ir atsakingų asmenų atskleidimas gali pakenkti jų efektyvumui ir susilaukti tarptautinės paramos. Tam reikia strateginės komunikacijos kampanijos, galinčios atremti atsitiktinius pasakojimus, kuriuos priešininkai transliuoja siekdami sujaukti tiesą.
Tačiau atskleisti tiesą yra sudėtinga ir dažnai neįmanoma, nes tai gali kelti pavojų arba pakenkti įslaptintiems žvalgybos pajėgumams, naudojamiems Rusijos dalyvavimo įrodymams rinkti.
Čia labai svarbų vaidmenį atlieka atvirtųjų šaltinių žvalgyba (angl. Open-source intelligence, trump. OSINT). Kai tik įmanoma, turi būti naudojama atvirai prieinama informacija ir neįslaptinti metodai siekiant pateikti įrodymus ir didinti visuomenės informuotumą. OSINT taip pat yra veiksmingas faktų tikrinimo ir informacijos tikrinimo įrankis, užtikrinantis tikslių ir savalaikių duomenų sklaidą visuomenei.
Vakarų ginkluotosios pajėgos ir žvalgybos agentūros taip pat turi sukurti priemones, skirtas atremti slaptus išpuolius. Norint veiksmingai spręsti krizes, priešiškas provokacijas ir piktnaudžiavimą veikla, būtinos aktyvios priemonės, o ne reaktyvūs atsakai.
Rusijos BTWO strategija yra reikšminga ir besivystanti grėsmė, kurios Vakarų šalys negali sau leisti ignoruoti. Suprasdami BTWO ir kurdami veiksmingas atsakomąsias priemones, Vakarai gali naršyti šį sudėtingą paveikslą ir vykdyti atsakomąsias priemones. Anksčiau išvardintos priemonės yra būtinos siekiant sumažinti neveiklumo riziką, nes nesugebėjimas reaguoti tik sukurs klaidingą supratimą apie atakų toleranciją ir paskatins dar drąsiau pulti Vakarų interesus.
Atėjo laikas pripažinti ir ryžtingais veiksmais spręsti Rusijos eskaluojamą šešėlinį karą.
