BBC teiraujasi buvusių Vakarų diplomatų, taip pat šaltinių, dirbusių Kremliuje ir Baltuosiuose rūmuose, kaip žlugo Rusijos diplomatija.
„Robotai su popieriais“
2021 m. spalį JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Victoria Nuland nuvyko į susitikimą Rusijos užsienio reikalų ministerijoje Maskvoje. Kitapus jos už stalo sėdėjo Rusijos užsienio reikalų viceministras Sergejus Riabkovas, kurį V. Nuland pažinojo dešimtmečius ir su kuriuo visada gerai sutarė.
Kolegos Jungtinėse Valstijose S. Riabkovą laikė praktišku, ramiu derybininku – žmogumi, su kuriuo galėjo pasikalbėti net ir tada, kai abiejų šalių santykiai nutrūko.
Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip.
S. Riabkovas oficialią Maskvos poziciją perskaitė iš popieriaus lapo ir atmetė V. Nuland bandymus pradėti diskusiją. Pasak dviejų žmonių, vėliau aptarusių šį įvykį su ja, tai pribloškė V. Nuland.
Ji apibūdino S. Riabkovą ir vieną iš jo kolegų kaip „robotus su popieriais“, BBC sakė informuoti šaltiniai (Valstybės departamentas atsisakė komentuoti incidentą).
O tuo metu už derybų salės ribų Rusijos diplomatai vartojo vis nediplomatiškesnę kalbą.
„Spjovėme į Vakarų sankcijas“.
„Leiskite man kalbėti. Priešingu atveju jūs tikrai išgirsite, ką gali rusų raketos „Grad“.
„Debilai“ – prieš šį žodį nuskambėjo dar vienas keiksmažodis.
Tai citatos žmonių, kurie pastaraisiais metais eina pareigas Rusijos Užsienio reikalų ministerijoje.
Kaip iki to atėjome?
Naujas Šaltasis karas
Dabar gali būti sunku įsivaizduoti, bet pats V. Putinas dar 2000 m. BBC sakė, kad „Rusija yra pasirengusi bendradarbiauti su NATO... iki pat įstojimo į aljansą“.
„Neįsivaizduoju savo šalies izoliuotos nuo Europos“, – pridūrė jis.
Tik pradėjęs eiti prezidento pareigas, V. Putinas troško užmegzti ryšius su Vakarais, BBC sakė buvęs aukštas Kremliaus pareigūnas.
Rusijos diplomatai buvo pagrindinė V. Putino komandos dalis – jie padėjo išspręsti teritorinius ginčus su Kinija ir Norvegija, vedė derybas dėl glaudesnio bendradarbiavimo su Europos šalimis ir užtikrino taikų perėjimą po revoliucijos Sakartvele.
Tačiau augant V. Putino galiai ir patirčiai, jis vis labiau įsitikino, kad jis pats turi visus atsakymus, todėl diplomatai nebėra reikalingi, sakė Aleksandras Gabujevas, Karnegio Rusijos Eurazijos centro direktorius, gyvenantis tremtyje Berlyne.
Pirmas ženklas, kad prasideda naujas Šaltasis karas, buvo V. Putino kalba 2007 m. Miuncheno saugumo konferencijoje.
30 minučių kalboje jis apkaltino Vakarus bandant sukurti vienpolį pasaulį. Jo pavyzdžiu pasekė Rusijos diplomatai. Pranešama, kad po metų, Rusijai įsiveržus į Sakartvelą, užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas iškeikė savo kolegą Jungtinėje Karalystėje Davidą Milibandą ir paklausė: „Kas tu toks, kad man aiškintum?“
Vakarų pareigūnai vis dar manė, kad verta pabandyti bendradarbiauti su Rusija. 2009 m. S. Lavrovas ir tuometė JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton „perkrovė“ šalių santykius ir atrodė, kad abi šalys plėtoja bendradarbiavimą – ypač saugumo klausimais.
Tačiau netrukus JAV pareigūnams tapo akivaizdu, kad jų kolegos rusai tiesiog mėgdžiojo vis stiprėjančias V. Putino antivakarietiškas pažiūras, sakė Benas Rhodesas, buvusio JAV prezidento Baracko Obamos patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojas.
Jis prisimena, kad prezidentas B. Obama 2009 m. pusryčiavo su V. Putinu, fone grojant liaudies muzikos ansambliui. Pasak R. Rhodeso, V. Putinui labiau rūpėjo pristatyti savo požiūrį į pasaulį, o ne diskutuoti apie bendradarbiavimą, ir kad Rusijos lyderis kaltino B. Obamos pirmtaką George‘ą W. Bushą išdavus Rusiją.
2011–2012 metais prasidėjus Arabų pavasariui, JAV įsitraukimui į Libiją ir protestams Rusijos gatvėse, V. Putinas nusprendė, kad diplomatija jo niekur nenuves, teigia R. Rhodesas.
„Tam tikrais klausimais – ypač dėl Ukrainos – nepajutau, kad [diplomatai] apskritai turėjo didelės įtakos“, – sako R. Rhodesas.
Pavyzdžiui, kai S. Lavrovas beveik prieš 20 metų buvo paskirtas užsienio reikalų ministru, jis turėjo „tarptautinį požiūrį ir savo poziciją“, BBC sakė buvęs aukštas Kremliaus pareigūnas.
Kremlius su S. Lavrovu konsultuodavosi net tada, kai žinojo, kad jis gali turėti kitokią nuomonę nei V. Putinas, teigė A. Gabujevas.
Tačiau kai 2022 m. į Ukrainą buvo pasiųsti rusų kariai, S. Lavrovas apie tai sužinojo tik likus kelioms valandoms iki karo pradžios, skelbia „Financial Times“.
Maskvos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje Andrejus Kelinas atmeta mintį, kad Rusijos diplomatai prarado savo įtaką. Visą savo diplomatinę karjerą jis praleido plėtodamas santykius su Vakarų šalimis.
Interviu BBC jis atsisakė pripažinti, kad Maskva ar atskiri Rusijos diplomatai yra bent kiek atsakingi už santykių su Vakarais žlugimą. „Ne mes juos griauname, – sakė jis. – Turime problemų su Kyjivo režimu. Nieko negalime dėl to padaryti“.
Jis sako, kad karas Ukrainoje yra „diplomatijos tęsinys kitomis priemonėmis“.
Diplomatija kaip vaidinimas
Užsienio politikos pareigūnų įtakai vis mažėjant, jie savo dėmesį vėl nukreipė į Rusiją. Šio naujo skyriaus simbolis – Marija Zacharova, 2015 m. tapusi Rusijos Užsienio reikalų ministerijos atstove spaudai.
„Iki jos diplomatai elgėsi kaip diplomatai, kalbėdavo rafinuotai“, – sako buvęs Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas Borisas Bondarevas, atsistatydinęs protestuodamas prieš karą.
Tačiau pareigas pradėjus eiti M. Zacharovai, Užsienio reikalų ministerijos spaudos konferencijos tapo reginiu. M. Zacharova dažnai rėkdavo ant žurnalistų, kurie jai užduodavo sudėtingus klausimus, o į kitų šalių kritiką atsakydavo įžeidimais.
Jos kolegos diplomatai ėjo tuo pačiu keliu. B. Bondarevas, anksčiau dirbęs Maskvos misijoje prie JT Ženevoje, prisimena vieną susitikimą, kai Rusija blokavo visas siūlomas iniciatyvas, taip paskatindama kolegų iš Šveicarijos skundus.
„Mes jiems pasakėme: „Kur problema? Mes esame didi galia, o jūs – tik Šveicarija!“ Štai jums [Rusijos] diplomatija“, – pasakojo B. Bondarevas.
Toks kelias pasirinktas siekiant sužavėti rusus, teigia užsienio politikos analitikas A. Gabujevas.
Tačiau, pasak B. Bondarevo, dar svarbesnė diplomatų tikslinė auditorija yra jų pačių viršininkai. Oficialiose telegramose, siunčiamose į Maskvą po susitikimų užsienyje, koncentruojamasi į tai, kaip aistringai diplomatai gynė šalies interesus, aiškina jis.
Tipiška žinutė, anot jo, būtų maždaug tokia: „Mes tikrai gerai juos prispaudėme! Mes didvyriškai gynėme Rusijos interesus, o vakariečiai nieko negalėjo padaryti ir atsitraukė!“
Jei visi rašys apie tai, kaip „pastatė vakariečius į vietą“, o jūs rašysite, kad „pasiekėte sutarimą“, į jus bus žiūrima su panieka“, – sakė A. Gabujevas.
B. Bondarevas prisimena vakarienę Ženevoje 2022 m. sausį, kai užsienio reikalų viceministras S. Riabkovas susitiko su JAV pareigūnais. JAV valstybės sekretoriaus pirmoji pavaduotoja Wendy Sherman per 11 valandų trukmės derybas tikėjosi išvengti invazijos į Ukrainą.
„Buvo baisu, – prisimena B. Bondarevas. – Amerikiečiai laikėsi pozicijos: „Susitarkime“. O vietoj to Riabkovas pradeda šaukti: „Mums reikia Ukrainos! Mes niekur neisime be Ukrainos! Pasiimkite visus savo daiktus ir grįžkite prie 1997-ųjų [NATO] sienų!“ Sherman yra geležinė ponia, bet manau, kad net jai nuo to atvipo žandikaulis“.
„[Riabkovas] visada buvo labai mandagus ir būdavo tikrai malonu su juo kalbėtis. O tuomet jis daužė kumščiu į stalą ir kalbėjo nesąmones“, – pasakojo B. Bondarevas.
Pažymėtina, kad pastaraisiais metais diplomatinis tonas pasikeitė ir kitose šalyse, nors ir mažesniu mastu.
Prieš keletą metų Japonijos atstovas žmogaus teisėms JT Hideaki Ueda susitikime pareikalavo, kad užsienio kolegos „užsičiauptų“. Gavinas Williamsonas tuos pačius žodžius vartojo prieš Rusiją, kai ėjo Jungtinės Karalystės gynybos sekretoriaus pareigas. O Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Andrijus Melnykas pernai Vokietijos kanclerį Olafą Scholzą pavadino „įžeidusia kepenine dešra“.
JAV negali spragtelėti pirštais ir užbaigti šio karo
Ar po jau pusantrų metų trunkančio karo yra vilties, kad diplomatija galėtų padėti baigti kovas?
Dauguma žmonių, su kuriais kalbėjo BBC, mano, kad tai labai mažai tikėtina. Paprastai 95 proc. diplomatų darbo sudaro „neoficialūs susitikimai ir kavos gėrimas“, aiškina B. Bondarevas. Tokių kontaktų labai sumažėjo, sako jis, – nebėra apie ką kalbėti.
Ambasadoriui A. Kelinui buvo uždrausta patekti į Jungtinės Karalystės parlamentą. Vienu metu, anot jo, Rusijos ambasada Londone beveik liko be dujų ir elektros, o draudimo bendrovės atsisakė drausti misijos automobilius.
Anksčiau ar vėliau dialogas turės įvykti, sako RAND analitikas Samuelis Charapas. Vienintelė alternatyva deryboms yra „absoliuti pergalė“, ir mažai tikėtina, kad Kyjivas ar Maskva galėtų pasiekti ją mūšio lauke, tvirtina jis.
Tačiau jis nesitiki, kad derybos įvyks greitai. „Per savo laiką valdžioje Putinas pasikeitė gana dramatiškai, – sako S. Charapas. – Ir, atvirai kalbant, aš nežinau, ar jis norės įsitraukti [į derybas].“
Ukrainos valdžia skundžiasi, kad Rusija vietoj kompromisų vėl siūlo ultimatumus, pavyzdžiui, reikalauja, kad Ukraina pripažintų okupuotų teritorijų aneksiją. Kyjivas neketina derėtis tokiomis sąlygomis, o jo sąjungininkai Vakaruose viešai palaiko šį sprendimą.
Panašu, kad Rusija, siekdama įtakos, priėmė sprendimą kliautis ne diplomatija, o savo kariniu aparatu, žvalgybos tarnybomis ir geoekonomine galia.
Kodėl tokiomis slogiomis aplinkybėmis Rusijos diplomatai tiesiog nebalsuoja kojomis ir apskritai neatsistatydina iš užsienio tarnybos?
„Tai yra visų, 10–20 metų įstrigusių savo pareigose, problema, – BBC sakė buvęs Kremliaus darbuotojas. – Tau nėra kitokio gyvenimo. Tai baisu“.
Buvęs diplomatas B. Bondarevas antrina jam: „Jei ne karas, tikriausiai būčiau likęs ir taikstęsis. Darbas ne toks jau blogas. Sėdi, šiek tiek pakenti ir vakare išeini“.
