Pasak Jungtinių Tautų biologinės įvairovės konvencijos tarpvyriausybinės mokslo patariamosios grupės (IPBES), dėl šios nesėkmės patiriamų nuostolių ir prarandamų pajamų vertė viršija 400 mlrd. dolerių (370 mlrd. eurų) per metus. Tai prilygsta Danijos ar Tailando BVP.
Ataskaitoje išvardyta daugiau kaip 37 tūkst. invazinių rūšių – nuo vandens hiacintų, dusinančių Viktorijos ežerą Rytų Afrikoje, žiurkių ir gyvačių, naikinančių paukščių rūšis Ramiojo vandenyno regione, iki uodų, vis naujuose regionuose sukeliančių Zikos viruso, geltonosios ar dengės karštligių ir kitų ligų protrūkius.
Daugeliu atvejų šios rūšys išplito toli nuo savo kilmės vietų. Invazinių rūšių skaičius smarkiai auga, o nuo 1970-ųjų finansinė žala vidutiniškai per dešimtmetį padidėja keturis kartus.
Ataskaitoje daroma išvada, kad dėl ekonomikos plėtros, gyventojų skaičiaus didėjimo ir klimato kaitos biologinės invazijos dažnės, augs jų mastas bei svetimų rūšių poveikis.
Pranešime teigiama, kad tik 17 proc. šalių yra priėmusios įstatymus ar taisykles šiam puolimui valdyti.
Mokslininkai teigia, kad rūšių plitimas yra akivaizdus įrodymas, jog sparčiai besiplečianti žmogaus veikla taip radikaliai pakeitė gamtines sistemas, kad Žemė įžengė į naują geologinę epochą – antropoceną.
IPBES ataskaitoje nurodoma, kad daugiausia invazinių rūšių, kurios apibrėžiamos kaip nevietinės, žalą darančios rūšys, persikėlusios dėl žmogaus veiklos, yra Europoje ir Šiaurės Amerikoje, pirmiausia dėl didžiulių prekybos apimčių.
Išvadose teigiama, kad šios rūšys yra svarbi 60 proc. visų užfiksuotų augalų ar gyvūnų išnykimo atvejų priežastis – viena iš penkių pagrindinių priežasčių kartu su buveinių nykimu, visuotiniu atšilimu ir tarša.
Šie veiksniai tarpusavyje sąveikauja: dėl klimato kaitos svetimos rūšys patenka į naujus vandenis ar žemes, kur vietinės rūšys dažnai yra pažeidžiamos įsibrovėlių, su kuriais niekada nebuvo susidūrusios.
Praėjusių metų gruodį Monrealyje sudarytoje pasaulinėje sutartyje dėl biologinės įvairovės apsaugos nustatytas tikslas iki 2030-ųjų perpus sumažinti invazinių rūšių plitimo greitį.
IPBES ataskaitoje pateikiamos bendros šio tikslo įgyvendinimo strategijos, tačiau nevertinama, ar pavyks jį pasiekti. Teigiama, kad iš esmės yra trys gynybos kryptys: prevencija, išnaikinimas ir, jei tai nepavyksta, sulaikymas.
