Rugpjūčio 6 d. Kyjivui prasiveržus pro sieną į Rusijos teritoriją, šimtai šių karių, be ginkluotų ir resursų, greitai pasidavė ir buvo sulaikyti kaip karo belaisviai.
Dabar jie tarptautiniu mastu laikomi karo belaisviais pagal Ženevos konvenciją. Jiems garantuojamas pagarbus elgesys ir humaniškos sąlygos.
Kariai pasidavė Kurske
Ukrainos gynybos ministerija davė leidimą leidiniui „The Moscow Times“ kalbėti su kariais ir pamatyti jų gyvenimo sąlygas. Karių vardai neatskleidžiami siekiant apsaugoti jų tapatybę.
„Čia jaučiamės gerai“, – sakė vienas 21 metų šauktinis, kuris iki Ukrainos įsiveržimo Kurske buvo dislokuotas tik du mėnesius. „Girdėjome [iš mūsų pareigūnų], kad jie [ukrainiečiai] kankina, kankina, kankina. Tačiau iš tikrųjų viskas pasirodė kitaip.“
„The Moscow Times“ reporteris, kartu su kitais spaudos atstovais, susitiko su kalėjimo prižiūrėtoju, kol buvo palydėtas į rusų kalinių gyvenamąsias patalpas.
Kiekvienas kalinys, kalbėjęs su „The Moscow Times“, davė aiškų sutikimą interviu ir jam buvo leista kalbėti laisvai, o kalėjimo prižiūrėtojai laukė kambario durų. Nebuvo jokių įrodymų, kad jie buvo priversti pateikti iš anksto paruoštus atsakymus.
„Sąlygos [čia] yra geros“, – paaiškino 21 metų karys. „Mus maitina tris kartus per dieną. Mes turime kur miegoti. Turime dantų šepetėlį. Galime išsivalyti dantis. Turime vonios kambarį. Turime virtuvę. Mes turime viską, ko reikia mūsų gyvenimui. Viską higienai“.
Kiekvienoje kalėjimo kameroje yra televizorius, vanduo ir dviaukštės lovos, kurios, atrodė, yra švarios. Kai kurios gyvenamosios patalpos yra didesnės už kitas. Kalėjimo darbuotojai laikėsi draugiško ir pagarbaus elgesio. Daugelis kalinių jau pažinojo vienas kitą nuo to laiko, kai buvo dislokuoti Kurske.
Kariai išsiųsti be patirties ir amunicijos
Kariai išreiškė mažai lojalumo Rusijos valstybei. Daugelis pastebėjo, kad buvo nepasiruošę ir išsigandę, kai buvo įsakyta ginti Kurską.
Kitas šauktinis, 22 metų Sankt Peterburgo pilietis, aiškino, kad jam ir jo daliniui beveik nebuvo, kuo gintis.
„[Turėjau] Kalašnikovo kulkosvaidį. Tiesiog kulkosvaidis. Du kulkosvaidžiai mūsų būriui. Du RPG [tarybinis rankinis prieštankinis granatsvaidis]. <...> Tai viskas. Ir granatos“, – sakė jis.
Jis nurodė, kad jo būrys buvo visiškai priblokštas sprendimu siūsti jį į kovą, nes jie buvo per mažai pasiruošę.
„Kai mus užpuolė, mes kovojome labai ilgai“, – sakė jis. „Į mus iš kažkur šaudė apie 2-3 valandas. Ir mes atsitraukėme į vieną iš pozicijų. Ukrainiečiai kažkodėl mūsų pozicijų neieškojo. Ir mums pavyko ten išgyventi nuo nakties iki ryto. ... Devyni žmonės greičiausiai pasidavė vos prasidėjus kovai. Ir likome su vadu visame įkarštyje. Nes privalėjome.“
„Ir tuo metu, kai nebeliko nei vieno, nebuvo jokios galimybės. Prasidėjus susišaudymui aš net neiššoviau nė vienos kulkos. Jie mus apsupo. Supratau, kad viskas baigta. Atėjo ukrainiečiai. Mano draugas priėjo prie manęs. Rankoje jau turėjau granatą. Jis pasakė, kad jau laikas. Taigi mes atsisveikinome vienas su kitu, ištraukėme kaiščius ir metėme granatas po kojomis.
Jauno kario kojos dėl granatos sprogimo buvo sunkiai sužeistos. Įkalinimo įstaigoje jam suteikiama medicininė pagalba, valomos žaizdos, skiriami vaistai.
„Apskritai viskas gerai“, – sakė jis apie savo būklę. „Kai atvykau, net negalėjau paeiti. Dabar bent jau galiu vėl išmokti vaikščioti. Lėtai, lėtai. Bet, deja, čia problema ta, kad mano žaizdos dar neužgijo. Kai stoviu ant kojų, kojos labai spaudžiamos. Deja, kaulai dar nėra visiškai atsistatę.“
Rusijos šauktiniai dažnai be kovinės patirties ir mažai pasirengę mūšiams. Jie, skirtingai nei kariai su sutartimis, kurie savanoriškai kariauja Ukrainoje, yra jauni vyrai, mažai besidomintys karu. Pagal Rusijos įstatymus jie privalo tarnauti kariuomenėje vienerius metus, o po keturių mėnesių gali būti išsiųsti į mūšio lauką.
Nepalaiko karo
22 metų šauktinis iš Sankt Peterburgo teigė nepalaikantis karo.
„Man gaila visų. Vaikai, seni žmonės. Nes seni žmonės vis dar prisimena, kas ten buvo praeityje. Aš nesuprantu, kaip buvo. O jaunimas, tu tik pažiūri į juos ir supranti, kad jie tiesiog nori gyventi. Ir, deja, dėl viso šito, [dėl] mūsų, [ukrainiečiai] negali to padaryti. Ir jūs suprantate, kad galiausiai Kremliaus vaikinai vis tiek susės rimtais veidais ir sakys: mes pasiekėme taiką... Eikit po velnių.
Kitas Rusijos šauktinis iš Voronežo srities teigė, kad yra „neutralus“ karo atžvilgiu.
„Nejaučiu nei pykčio, nei neapykantos šiai valstybei [Ukrainai]“, – sakė jis ir pridūrė, kad dabar supranta, kad Rusijos propaganda jį ir daugelį panašių į jį paveikė neapkęsti ukrainiečių.
Nemaža dalis karo belaisviais tapusių Rusijos šauktinių jaučiasi išduoti savo vyriausybės, dėl kurios jie buvo nublokšti į karą, kurio jie nepalaikė ir kuriuo jie netiki, ir turėjo mažai galimybių išgyventi.
20-metis šauktinis iš Briansko sakė, kad nors jo būriui buvo duotas įsakymas kautis iki paskutinio vyro, visas būrys pasidavė, o 11 jaunuolių buvo paimti į nelaisvę.
Invazijos į Ukrainą pradžioje pasirodė pranešimų apie šauktinius, kurie buvo nužudyti arba išsiųsti į priešakines linijas, nepaisant Rusijos prezidento Vladimiro Putino pažadų, kad jie nebus dislokuoti kovinėse zonose, o tai sukėlė karių motinų ir rusų visuomenės pasipiktinimą.
„Aš nieko neskolingas Rusijai“
Visi „The Moscow Times“ kalbinti kaliniai išreiškė norą grįžti namo, būti su šeimomis ir daugiau niekada nebegrįžti į karą.
„Norėčiau pasakyti, kad labai džiaugiuosi, kad mums pavyko išgyventi karą gyviems... Ir pasistengsiu, kad toks karas daugiau niekada nepasikartotų“, – kalbėjo vienas iš šauktinių.
Jei karas tęsis, jis pasakė: „Tai be manęs, vaikinai. Aš turiu savo šeimą, turiu savo gyvenimą, savo ateitį. Aš nemirsiu už tuos niekšus. Aš nieko neskolingas Rusijai.“
