Nuo tada, kai 2002 m. buvo atskleista Irano branduolinė programa, JAV prezidentai nuolat tvirtino, kad yra pasiryžę užkirsti kelią Iranui sukurti branduolinį ginklą, rašoma „The Washington Post“.
„Atminkite, Iranas negali turėti jokių branduolinių ginklų. Labai paprasta. Nereikia gilintis į tai. Jie tiesiog negali turėti branduolinių ginklų“, – 2025 m. birželio 17 d. žurnalistams sakė JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
„Irano lyderiai turėtų suprasti, kad aš neturiu sulaikymo politikos; aš turiu politiką, kuria siekiama užkirsti kelią Iranui įsigyti branduolinį ginklą“, – 2012 m. kovo 4 d. aiškino buvęs JAV prezidentas Barackas Obama.
Tuo tarpu 2007 m. spalio 17 d. buvęs JAV prezidentas George‘as Bushas pažymėjo: „Manau, jie nori turėti pajėgumus ir žinias, kad galėtų pagaminti branduolinį ginklą. Ir žinau, kad pasaulio interesas — užkirsti jiems kelią tai padaryti.“
Iranas nuo 1970 m. yra Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties narys — pagal ją branduolinio ginklo neturinčios šalys įsipareigoja neįsigyti tokio ginklo ir sutinka su reguliariomis tarptautinėmis inspekcijomis.
Tačiau šachas Mohammadas Reza Pahlavi — dar iki jo nuvertimo per 1979 m. revoliuciją — kritikavo JAV pastangas stabdyti jo branduolines ambicijas. Amerikos pareigūnai įtarė, kad jis siekė turėti bombą. Vos po penkerių metų nuo šacho nuvertimo Islamo Respublika pradėjo slaptus bandymus gaminti medžiagas, būtinas branduoliniam ginklui sukurti.
Irano programos atskleidimas paskatino ilgas derybas ir inspektavimo žaidimą, kurį 2015 m. užbaigė tarptautinis susitarimas, vadovaujamas Jungtinių Amerikos Valstijų.
Pagal šį susitarimą Iranui visam laikui buvo uždrausta įsigyti branduolinių ginklų. Šalis taip pat sutiko neribotam laikui taikyti tam tikrus apribojimus ir papildomą stebėseną.
Kaip ir daugelis sudėtingų derybų, susitarimas susilaukė kritikos, ypač iš Izraelio. 2018 m. JAV prezidentas D. Trumpas pasitraukė iš susitarimo, pareiškęs ketinąs derėtis dėl geresnio.
Tačiau to nepadarė, ir štai mes esame čia – birželio 22 d. JAV bombardavo Irano branduolinius objektus, iš esmės prisijungdama prie savaitę trunkančio Izraelio puolimo prieš Irano branduolinius taikinius ir mokslininkus.
Tačiau kalbant apie Izraelį – Jeruzalė apgavo JAV pareigūnus dėl savo tikslų.
Remiantis Amerikos mokslininkų federacijos tyrėjų vertinimu, 2021 m. Izraelis turėjo apie 90 branduolinių galvučių, galimų paleisti iš lėktuvų, balistinių raketų ar, galbūt, jūrinių sparnuotųjų raketų.
1950–1960 m. Izraelis slapta įsigijo technologijų ir medžiagų branduoliniams ginklams gaminti
Izraelio pirmasis ministras pirmininkas Davidas Ben-Gurionas 1950-ųjų viduryje nusprendė, kad šaliai reikia branduolinio ginklo kaip apsidraudimo nuo kaimynų.
1950–1960 m. Izraelis slapta įsigijo technologijų ir medžiagų branduoliniams ginklams gaminti, dažnai klaidindamas JAV ir kitų šalių vyriausybes dėl savo tikslų.
Po 1956 m. Sueco krizės, Prancūzijos pareigūnai jautėsi skolingi Izraeliui ir slapta padėjo jam pastatyti Dimonos reaktorių Negevo dykumoje. Taip pat buvo planuojama po žeme įrengti cheminio perdirbimo gamyklą, nors tai nebuvo oficialiai dokumentuota.
Kai Prancūzija pradėjo kelti klausimų dėl projekto, Izraelis pažadėjo, kad neturi ketinimų gaminti branduolinių ginklų, mainais už tai, kad darbai būtų baigti ir nereikalautų tarptautinių patikrinimų. Tuo tarpu Norvegija, patikėjusi Izraelio taikiais ketinimais, tiekė sunkųjį vandenį.
Izraelio pareigūnai melavo JAV
Kai JAV žvalgyba 1950-ųjų pabaigoje aptiko slaptą objektą dykumoje, Izraelio pareigūnai melavo JAV ambasadai, esą tai tik tekstilės gamykla. Kai melas paaiškėjo, pateiktas kitas pasiteisinimas — tai esą metalurgijos tyrimų centras be jokios ginklų gamybai tinkamos infrastruktūros.
1960 m. gruodį Ben-Gurionas Knesete paskelbė, kad Dimonos reaktorius bus baigtas per ketverius metus ir bus naudojamas tik taikiems tikslams. Naujai išrinktas JAV prezidentas Johnas F. Kennedy, susirūpinęs dėl branduolinių ginklų plitimo, spaudė Izraelį dėl reguliarių Dimonos patikrinimų.
1961 m. JAV inspektoriai padarė išvadą, kad objekte nėra ginklų gamybos įrangos. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad inspektoriai buvo klaidinami — plutonio perdirbimo gamykla iš tiesų buvo po reaktoriumi. Izraeliečiai pastatė netikras sienas ir valdymo patalpas, kad paslėptų tikrąją paskirtį.
Nixono ir Meir susitarimas
1968 m. CŽA buvo įsitikinusi, kad Izraelis jau turi branduolinių ginklų. JAV nusprendė, kad jau per vėlu reikalauti Izraelio atsisakyti ginklų.
1969 m. JAV prezidentas Richardas Nixonas ir tuometinė ministrė pirmininkė Golda Meir susitarė: Izraelis nebandys ir nepripažins turintis branduolinių ginklų, o JAV nustos tikrinti Dimoną ir spausti pasirašyti Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties.
1979 m. JAV palydovas „Vela 6911“ užfiksavo galimą branduolinį bandymą prie Pietų Afrikos krantų. Manoma, kad tai galėjo būti bendras Izraelio ir Pietų Afrikos bandymas, pažeidžiantis Nixono-Meir susitarimą. Tačiau JAV valdžia šiuos įtarimus ignoravo arba sumenkino, o Izraelis niekada nepripažino bandymo.
JAV tylūs pritarimas Izraelio branduoliniam arsenalui
Izraelis apgavo net savo artimiausią sąjungininkę — Jungtines Amerikos Valstijas — siekdamas branduolinių ambicijų. Tai nereiškia, kad Irano apgaulė yra pateisinama. Tačiau JAV nesugebėjimas sustabdyti Izraelio programos parodo, kaip sunku suvaldyti branduolinių ginklų plitimą.
Galų gale, JAV tylus pritarimas Izraelio branduoliniam arsenalui jau daugiau nei pusšimtį metų kelia klausimus dėl dvigubų standartų Artimuosiuose Rytuose.
Tuo tarpu Iranas yra sudėtingoje kaimynystėje — apsuptas branduolinių ginklų turinčių valstybių: Rusijos, Indijos, Pakistano ir Izraelio.
Jei kada nors Iraną valdytų kitas režimas, nėra jokių garantijų, kad jis nesieks branduolinių ginklų, net jei šiandien būtų sunaikinti visi jų kūrimo objektai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
